Europos Sąjungos bendra ekonominė erdvė suponuoja ekonominį gyvenimą be sienų. Kai kurie gyvenimo be sienų atributai iš tikrųjų yra įgyvendinami arba bus įgyvendinti nuo gegužės 1 dienos. Pavyzdžiui, neliks muitinio patikrinimo pasienyje ir muitų prekiaujant tarp ES šalių. Tačiau galima sakyti, kad tuo "bendra rinka" ir pasibaigia.

Bendros erdvės sienos

Europos Sąjungos bendra ekonominė erdvė suponuoja ekonominį gyvenimą be sienų. Kai kurie gyvenimo be sienų atributai iš tikrųjų yra įgyvendinami arba bus įgyvendinti nuo gegužės 1 dienos. Pavyzdžiui, neliks muitinio patikrinimo pasienyje ir muitų prekiaujant tarp ES šalių. Iš tiesų tai didelis palengvinimas importuotojams, kuriuos itin vargindavo eilės pasienyje, ir tiems, kurių įvežamos prekės vis dar buvo apmuitinamos. Nedaug tokių buvo likę, bet mokesčių našta jiems labai palengvės.

Tačiau galima sakyti, kad tuo "bendra rinka" ir pasibaigia. Mat jei įsivaizduotume visiškai "bendrą rinką", tada kitaip turėtų atrodyti netarifiniai prekybos su kitomis šalimis reguliavimai. Kvotų, licencijų ir kitokio plauko ribojimų prekiaujant tarp šalių tiesiog neturėtų būti. Ir antra, visiškai kitaip turėtų veikti pridėtinės vertės ir akcizo mokesčiai. Paprastai tariant, visoje ES turėtų būti taip, kaip dabar yra Lietuvos teritorijoje – PVM būtų mokamas prekės pagaminimo vietoje.

Jokio įvežimo PVM, jokio grąžinimo, jei prekės išvežtos, jokio PVM skaičiavimo, jei pirkėjas ne PVM mokėtojas, visas PVM turėtų patekti į vieną biudžetą ir būtų perskirstomas tik tada, jei būtų norima išlaikyti principą "moki, kur vartoji". Tad jei bendrąją rinką vertintume PVM atžvilgiu, tai galėtume sakyti, kad prekybinių santykių su ES šalimis apmokestinimas šiuo mokesčiu iš esmės lieka toks pats kaip ir su trečiosiomis šalimis, tik skiriasi kai kurių procedūrų pavadinimai.

Ir nors PVM yra "europinis" mokestis, akivaizdu, kad buvo nepakankamai apgalvota, jog principas mokestį mokėti prekės vartojimo šalyje sukels tikrai nemažų problemų mokesčių mokėtojams. Iki šiol nerandama sprendimų, kaip administruoti PVM, kad jis leistų užtikrinti bendros rinkos vientisumą visiškai panaikinus prekybos sienas.

Lengvatos mirė. Tegyvuoja lengvatos

Pradėjus derinti PVM su ES Šeštosios direktyvos reikalavimais, imtos naikinti "lietuviškosios" pridėtinės vertės mokesčio lengvatos. Brangiau jau mokame arba po gegužės 1 d. mokėsime už šildymą, vaistus, karstus, iš ES gaunamą techninę pagalbą ir kt. Atrodytų, lengvatų naikinimas pagaliau sulygins visas prekes "prieš PVM", nebeliks privilegijuotųjų. Iš tikrųjų tos prekės ir paslaugos, kurioms bus taikomas bendrasis - 18 proc. – PVM tarifas, vartotoją pasieks vienodai "apsunkusios" nuo PVM.

Tačiau tai pasakytina ne apie visas prekes ir paslaugas. Mat lengvatos nėra išnaikinamos, tiesiog lietuviškas lengvatas keičia europinės. ES toleruoja lengvatinius PVM tarifus, kurie leidžia ne tik prekę vartotojui "papiginti", bet dar ir subsidiją iš biudžeto išpešti. Direktyva teigia, kad šalis gali turėti vieną arba du lengvatinius tarifus, ne mažesnius nei 5 proc., ir visai neapmokestinti kai kurių paslaugų.

Lietuvoje taip pat bus du - 5 proc. ir 9 proc. - lengvatiniai PVM tarifai ir plejada neapmokestinamų paslaugų. Tad po gegužės 1 d. turėsime visą puokštę naujų lengvatų, kurios kelią į Lietuvą skynėsi palaipsniui, bet su ES kinkiniu. Tokių palaimintų lengvatų Direktyva leidžia net 17-os kategorijų. Lietuvoje, laimei, "pramuštos" dar ne visos lengvatos, nors "galimybių" liko ne tiek ir daug. Į lengvatininkų sąrašą pateko keleivių vežimo paslaugos, mėsa ir žuvys, vaistai, knygos.

Kaip žinoma, kuo daugiau lengvatų, tuo didesnė tikimybė, kad vieną dieną gali paaiškėti, jog PVM surenkama per mažai. O tai gali vesti prie to, kad gali būti užsimota padidinti bendrąjį PVM tarifą. Juolab kad jei apžvelgtume itin įdomią PVM tarifo dinamiką ES šalyse, netruktume prieiti prie išvadų, kas mūsų gali laukti. Žvilgtelkime šiek tiek į šią istoriją, naudodamiesi Europos Komisijos atlikta PVM tarifų studija.

Dauguma dabartinių ES šalių įsivedė labai nuosaikaus dydžio PVM tarifus (tai vyko apie 1968-1970 m.): Danija, Didžioji Britanija ir Vokietija pradėjo nuo 10 proc., Švedija – nuo 11 proc., Italija ir Olandija – nuo 12 proc., Austrija – nuo 16 procentų. Kuo anksčiau įsivedė, tuo mažesnis tarifas buvo. Paskui ėjo tarifų kėlimo dvidešimtmetis: po truputį, po vieną du procentinius punktus mokestį kėlė visos jį taikančios šalys. Šiandien PVM tarifų vaizdas visai kitoks: Švedija ir Danija – 25 proc., Belgija – 21 proc., Austrija - 20 proc., Didžioji Britanija – 17,5 procento.

Lietuvoje PVM tarifas įvestas ir nekeistas – 18 procentų. Mėgstantiems pasiremti užsienio šalių praktika Lietuvos politikams ir nuolat per mažu perskirstymo lygiu besiskundžiantiems socialinės orientacijos ekonomistams PVM tarifo kėlimas gali pasirodyti itin patrauklus. Juolab kad šį mokestį pakėlus vos vienu procentiniu punktu, biudžeto pajamos galėtų gauti iki kelių šimtų milijonų litų papildomų įplaukų.

Administravimo naujovės ir sunkumai

Vienas dalykas bus išspręstas kartą ir visiems laikams – specialių apskaitos blankų sąskaitoms faktūroms nebereikės pirkti. Verslininkai pasakojo, kokias reakcijas sukeldavo šie neprotingai sureikšminti dokumentai, kai buvo įvesti. Vieni domėjosi, ar tai Lietuvos nacionalinės valiutos banknotai – spalvoti, su vandens ženklais. Kiti neabejojo, kad į rankas pateko ne mažiau kaip svarus nuosavybę patvirtinantis vertybinis popierius. Taigi šie anekdotai galės įeiti į mokesčių administravimo archyvą, nes jau, atrodo, negrįžtamai nuspręsta jų atsisakyti. Tačiau kelias iki tokio apsisprendimo nebuvo tiesus. Nepaisant akivaizdžios būtinybės ir daugelio viešų pažadų atsisakyti specialių blankų, būta rimtų ketinimų kreiptis į ES Komisiją ir prašyti Lietuvai pereinamojo laikotarpio šių blankų panaikinimui.

Gerai, kad pagaliau neliks vieno didelio kliuvinio, tačiau teigti, kad mokesčius mokėti ir administruoti Lietuvai tapus ES nare bus lengviau, tikrai negalima. Pirma, patys mokesčių įstatymai tampa itin komplikuoti, be „vertėjo" juos sunku teisingai suprasti. Antra, naujasis Mokesčių administravimo įstatymas, kurio projektas šiuo metu svarstomas Seime, mokesčių mokėtojui taip pat žada nedaug gero. Itin kelia nerimą mokesčių administratoriui suteikiami dideli įgaliojimai, o mokesčių mokėtojui – apsunkintos galimybės apsiginti. Ir nors gerų poslinkių šiame projekte esama, Mokesčių administravimo įstatyme prioritetas suteikiamas mokesčių administratoriams.

Šis įstatymas išliks itin svarbus, nes mažėjant galimybei konkuruoti mokesčiais, valstybės pradeda konkuruoti jų administravimu. Žinant, kad administravimas nėra harmonizuojamas, labai svarbu šioje srityje taikyti mokesčių mokėtojui "draugiškas" taisykles. Tad mokesčių administravimas yra sritis, kurioje galima ir dar reikės daug nuveikti. Ir nors šiuo metu vyrauja viena – administravimo griežtinimo – tendencija, esu tikra, kad mes dar išvysime tarpusavy konkuruojančiose šalyse ir "atsitraukimą" švelnesnio administravimo link.

Kiti mokesčiai nuo apyvartos

Yra vilčių, kad būtent dėl ES pagaliau bus atsisakyta Lietuvoje taikomų mokesčių nuo apyvartos (ne PVM ir akcizų). Tiek prekių apyvartos mokesčio, tiek atskaitymų nuo pajamų į Kelių priežiūros ir plėtros programą jau seniai reikėjo atsisakyti. Paskutiniu (o gal vieninteliu?) lašu tapo ES direktyva, draudžianti šalims narėms taikyti kitus mokesčius nuo apyvartos nei PVM.

Finansų ministerija jau pranešė ketinanti panaikinti prekių apyvartos mokestį. Jis šiuo metu taikomas, gėda sakyti, lengviesiems automobiliams, kurių apmokestinamoji vertė viršija 100 tūkst. litų, erotinio ir smurtinio pobūdžio leidiniams bei parfumerijos ir kitiems gaminiams, kurių sudėtyje yra etilo alkoholio. Pastariesiems nuo gegužės bus taikomas akcizas, o pirmieji du bus išvaduoti nuo apyvartos mokesčio naštos. Tokių prekių apyvartos atsisakymas finansiškai nėra skausmingas biudžetui – šis mokestis vargais negalais generuoja apie 2 mln. litų.

O štai jei būtų panaikinti atskaitymai nuo įmonių pajamų, skirti Kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti, netektis būtų gerokai didesnė, siekianti pusketvirto šimto milijonų litų. Tai greičiausiai ir yra tikroji priežastis, dėl kurios šio mokesčio vis dar neatsisakoma, dvejojama ir dėl ES pozicijos šiuo klausimu. Panašu, kad tiek mokesčio smaugiamos įmonės, tiek Finansų ministerija dėlioja savo argumentus ir vertina jų stiprumą, besiruošdamos susikauti dėl šio mokesčio Europos teisingumo teisme. Gal tai ir būtų įdomus teisinis patyrimas, tačiau vadovaujantis ekonomine logika, vadinamojo kelių mokesčio panaikinimo būtinybė yra įrodyta ir sprendimas neturėtų būti atidėliojamas.

ES – judantis taikinys

Dauguma verslininkų ir kitų aktyvių mokesčių mokėtojų kaip didžiausią Lietuvos mokesčių sistemos ydą nurodydavo nuolatinius ir nesibaigiančius mokesčių teisės aktų kaitaliojimus. Turbūt buvo tokių, kurie tikėjosi, kad tokioms nuolatinėms permainoms ateis galas ir kad eurointegracinis teisės aktų derinimas bus paskutinis didelis pasikeitimas mokesčių teisėje. Kaip sakė Premjeras, "revoliucijų laikai baigėsi". Tačiau žvelgiant į ES dienotvarkę akivaizdu, kad nei revoliucijų, nei permainų laikai nepraėjo, o greičiau priešingai – įgauna didesnę apimtį.

Pavyzdžiui, nerimsta užmojai ES lygiu harmonizuoti tiesioginius (pelno) mokesčius. Lietuvai tapus ES nare, šalia vietinės dimensijos prisidės nauja – europinė. Tai žada papildomų iššūkių Lietuvos gyventojams ir įmonėms. Todėl vykstant šiems procesams būtina aktyviai reikšti savo poziciją (visų pirma atsakingiems pareigūnams), nes laikymasis nuošalyje gali grėsti "iš viršaus nuleistu" mokesčių naštos augimu.

Rūta Vainienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentė.