Dėl pelningai dirbančios didžiausios Lietuvos įmonės AB "Mažeikių nafta" vykstančios politinės batalijos į Lietuvą lyg aidas atkeliavo iš Rytų. Kita vertus, šiandieninių problemų ištakų galime įžvelgti ir didžiųjų ES šalių politiniuose kuluaruose bei didžiųjų pasaulio valstybių geopolitiniuose žaidimuose.

Šiemet "Mažeikių nafta" skaičiuoja didžiausią savo istorijoje pelną. Atrodo, tokie rezultatai, kai nuostolinga įmonė tapo sėkmingai dirbančia, o biudžetas ir paslaugų įmonės gali skaičiuoti papildomas įplaukas iš naftos sektoriaus, turėtų džiuginti ir akcininkus, ir politikus, ir visuomenę. Taip ir būtų, jei ne "didžiausia metų afera Rusijoje", kaip ją pavadino buvęs Rusijos prezidento patarėjas Andrejus Ilarionovas – "Yuganskneftegaz" atplėšimas nuo teisėto šeimininko "Yukos".

Kad tai politinis užsakymas, neabejoja niekas, nebent nuolat žiūrintieji Kremliaus valdomus TV kanalus – didžiąsias Rusijos "smegenų plovimo mašinas". Įvertinus šias aplinkybes, susirūpinimas "Mažeikių naftos" likimu yra pagrįstas. Baiminamasi, kad nutrūks naftos tiekimas ir įmonė vėl taps nuostolinga. Dar didesni nuogąstavimai susiję su galimybe įmonei tapti Lietuvai neparankiu svertu Lietuvos–Rusijos politiniuose santykiuose.
Tačiau į problemą vertėtų pažvelgti kiek plačiau, nes panaši baimė ir nerimas kyla kaimyninėse šalyse.

Kad Rusija vis aktyviau naudoja "energetinę diplomatiją" rodo ne vienas pavyzdys. Latvija buvo viena iš pirmųjų tokios diplomatijos aukų, kai Kremliaus nurodymu "Transneft" blokavo naftos tiekimą vamzdynu į Ventspilio terminalą. Dabar Kremlius prisidengdamas aplinkybe, kad ne kas kitas, o "Yukos" yra pasirašiusi sutartis su Lenkijos įmonėmis, ketina blokuoti naftos tiekimą ir joms, nors naftos gavyba Rusijoje nesmuko taip ženkliai, kad jos neužtektų eksportui visomis kryptimis.

Šiuo veiksmu Kremlius nušauna du zuikius iš karto. "Yukos" už netesybas mokėtų baudas, kas Kremliui tik palengvintų tolimesnį kompanijos draskymą, o Lenkija būtų pamokyta už savo aktyvų dalyvavimą sprendžiant Ukrainos krizę. Apie šią dar vieną Rusijos pamoką garsiai prašneko Lenkijos spauda. Ar Kremlius norės pademonstruoti tokios "diplomatijos" pamoką Lietuvai, tebėra neaišku.

Vokietijos faktorius

Dar vienas "energetinės diplomatijos" pavyzdys yra dabartiniai Rusijos ir Vokietijos santykiai. Rusijos politikos posūkis į autoritarizmą vyksta su tyliu Vokietijos ir kitų suinteresuotų Rusijos rinka Europos valstybių pritarimu. Ne kas kitas, o Vokietijos bankai buvo Rusijos energetikos sektoriaus reorganizavimo projektuotojai.

Ekonominę depresiją išgyvenančios Vokietijos valdžia, spaudžiama verslo sluoksnių, daro viską, kad įtvirtintų vokiečius rizikingoje, bet labai pelningoje Rusijos rinkoje. Tai tik parodo, jog Rusija puikiai sugebėjo pasinaudoti susiklosčiusia situacija ir paversti Vokietiją beatodairiška sąjungininke ginant autoritarinę V. Putino vidaus politiką. Panašiai elgiasi ir Prancūzija bei Italija, besitikinčios savo šalių verslui galimybės dirbti Rusijos energetikos sektoriuje.

Ši politinė Rusijos–Vokietijos draugystė yra ir atsakas JAV. Rusija sunkiai gali susitaikyti su pralaimėjimu Gruzijoje. JAV prisidėjo prie revoliucijos Gruzijoje ir užsitikrino galimybę tiesti naftotiekį Baku–Džeihanas. Šis naftotiekis tapo alternatyva Vakarų Sibiro–Murmansko projektui, kurį prieš daugiau nei porą metų nutraukė Rusijos valdžia. Projektas buvo incijuotas penkių privačių Rusijos naftos kompanijų, tarp jų ir "Yukos".

Murmansko projektas būtų buvęs labai reali alternatyva arabų naftai. Pirmiausia dėl to, kad naftos kelias iš neužšąlančio Murmansko uosto į Ameriką būtų buvęs 2,5 karto trumpesnis nei iš arabų pasaulio į tą pačią JAV. Tanklaiviai, kuriais transportuojama nafta į JAV, gali būti pakrauti tik giliuose uostuose. Baltijos jūroje to daryti neįmanoma dėl Kopenhagos sąsiaurio, kur tokio tipo laivai nepraplauktų.

Beje, Sibiro nafta yra nė kiek ne prastesnės kokybės už arabų naftą. Tik šiuo metu ji Rusijos naftotiekiuose maišoma su Kazachstane, Tatarstane bei Rusijos europinėje dalyje išgaunama nafta ir tampa vadinamąja "Urals".

Kremliui sužlugdžius Murmansko projektą amerikiečiai pasistengė gauti priėjimą prie Kaspijos naftos per Baku–Džeihano naftotiekio projektą, kurio silpniausia vieta buvo Gruzija.

Kovoje už Ukrainą ne paskutinį vaidmenį vaidino ir energetikos faktorius. Galimybė naudoti naftotiekį Odesa–Brody būtų dar viena alternatyva Rusijos naftai Rytų ir Vidurio Europoje.

Lietuvos ir "Mažeikių naftos" interesai šiame pasauliniame energetikos "pokeryje" gali rūpėti tik Lietuvai ir, galbūt, Rusijai, kuri gali bandyti per šią įmonę daryti įtaką Lietuvos politikams ir politikos kursui apskritai.

Dabartinis Europos politinis kontekstas, kai Europos stiprieji dėl verslo interesų užsimerkia prieš Rusijos vidaus politikos brutalumą bei nenori pastebėti ir akivaizdaus Rusijos slydimo į autoritarizmą, Lietuvai ir kitoms Rytų ir Vidurio Europos valstybėms nėra palankus.

Lietuva bei kitos ES naujokės savo ruožtu skyrė per mažai dėmesio Rusijoje vykstantiems procesams, nes buvo užsiėmusios integracija į Europos ir transatlantines struktūras.

Šiandien jau akivaizdu, jog Rusijos ir Vokietijos politinė draugystė gali atrišti mūsų rytų kaimynui rankas tvarkant ne tik savo, bet ir kaimynų energetikos ūkius. Galima spėti, kad esant tokioms aplinkybėms, Lietuvos vyriausybės bandymas perimti "Mažeikių naftos" kontrolinį akcijų paketą nebus panacėja nuo visų galimų bėdų. Juolab kad įmonės valdymo teisė vis dar priklauso "Yukos" kompanijai.

Nors pastaruoju metu kilo ažiotažas, kad "Yukos" nafta nebeteka į Mažeikius, įmonė gauna naftą, o praėjusiais metais gavo rekordiškai didelius kiekius. Šiandien naftos tiekimą į gamyklą Mažeikiuose toliau koordinuojanti "Yukos" šioje įmonėje turi kur kas didesnį interesą nei, pavyzdžiui, Lenkijoje, Vengrijoje ar Slovakijoje. Ten tiekiama tik žaliava, o čia pajamos gaunamos ir iš naftos eksporto, žaliavos tiekimo perdirbimui, naftos perdirbimo bei didmeninės ir mažmeninės prekybos. Logiška, kad Mažeikiai yra viena iš labiausiai vertintinų "Yukos" antrinių įmonių.

Kalbant apie Lietuvos interesus, akivaizdu, jog vyriausybė suinteresuota visais galimais būdais išlaikyti stabilų Mažeikių įmonės darbą. Tačiau kiek ji gali ir kiek pasiruošusi aukoti siekiant užtikrintos "Mažeikių naftos" ateities?

Nors premjeras Algirdas Brazauskas ir nemato jokio skirtumo, kokia kompanija keistų "Yukos" – "kad tik naftos būtų", politinių požiūriu Lietuvai būtų kur kas naudingiau ne prokremliški "Gazprom" ar "Lukoil". Ar gali Lietuva bandyti apsisaugoti nuo Kremliaus įtakoje esančių "Lukoil" ir "Gazprom"?

Parlamentarų pasisakymai neatrodo daug žadantys. Antai Kęstučio Glavecko siūlymas Kaliningrado ir naftos tiekimo į Mažeikius klausimų susieti, nuskambėjo kaip gerai Maskvos ranka timptelta styga. Iki tol Rusija visada bandydavo pasiūlyti klausimų "paketą", bet nesvarstyti juos atskirai, kaip kad dera šiuo atveju. Tokiu būdu vilkinamas kelių svarbiausių klausimų sprendimas, iki randama gerų svertų, kokiu ir tapo "Mažeikių nafta".

Ekspertai dar įžvelgia vieną būdą, kaip išvengti tiesioginio prokremliškų kompanijų patekimo į "Mažeikių naftos" valdybą. Tai ES konkurencijos teisė, galinti priversti sumažinti abiejų šių kompanijų koncentraciją Lietuvos energetikos rinkoje. Akivaizdu, kad "Lukoil" ar "Gazprom" įžengus į Mažeikius, jų užimama rinkos dalis viršytų leistinas ribas.

Kaip susidėlios šis energetikos pokeris Lietuvai, parodys laikas.