Liaudies išmintis sako: mėgsti nuo kalno čiuožinėti, malonėk ir rogutes tampyti. Šią taisyklę jau gerai išmoko tie, kurie buvo įtikėję, kad bankams jie patys svarbiausi – tik skolinkis, vartok ir nesuk galvos, kada ir kiek už tai teks sumokėti.

Ir štai – puota baigėsi. Telieka apmokėti sąskaitas ir išplauti indus. Ir tai daryti pasišovė daugelio pasaulio valstybių vyriausybės.

Botagas ir riestainis

Švedijos vyriausybė iš Stabilizavimo fondo pasirengusi į šalies bankus "nutekinti" 4,7 mlrd. eurų. Dar 2008 m. spalį priimtame paramos finansiniam sektoriui plane numatyta 152 mlrd. eurų injekcija į bankų sektorių. Viena programos dalių – valstybės garantijos išduodamiems kreditams.

Šių metų pradžioje Anglijos banko valdytojas Mervynas Allisteris Kingas, susitikęs su verslo atstovais, atvirai pasakė suprantąs "tą neteisybės jausmą, kurį išgyvenate jūs ir daugelis kitų bankų įkaitais tapusių bendrovių visoje šalyje". Rinkos ekspertai vienbalsiai tvirtina, kad Didžiąją Britaniją į recesiją pastūmėjo būtent nebrangių paskolų trūkumas – britų bendrovės su rimtomis problemomis susidūrė tuomet, kai joms bankai prieš nosį užtrenkė duris. O Jungtinės Karalystės Iždo komiteto pirmininkas Johnas McFallas, užuot verkšlenus pasiūlė radikalių priemonių: atimti licencijas iš bankų, kurie neišduoda paskolų, arba juos nacionalizuoti.

Dar sausio viduryje Jungtinės Karalystės verslo, įmonių ir reguliavimo reformos departamentas (UK Dept for Business, Enterprise & Regulatory Reform, BERR) patvirtino vyriausybinės paramos smulkiajam ir vidutiniam verslui priemonių paketą.

Šis planas numato tris skirtingas schemas. Pirma, vyriausybė garantuos 50 proc. banko paskolos (bendra suma – iki 20 mlrd. svarų) bendrovėms, kurių metinė apyvarta sudaro mažiau nei 500 mln. svarų. Britai nusprendė leisti bankams patiems vertinti potencialius paskolų gavėjus ir pateikti vyriausybei jau paruoštus kokybinių kreditų portfelius.

Na, kad nekiltų spekuliacijų dėl politinių interesų ir protekcionizmo, lobistų spaudimo. Mainais į valstybės garantijas britų bankai galės išsimokėti premijas ir įsipareigos kredituoti tas bendroves, kurioms neskolintų be valstybės garantijų. Antra, valstybė garantuos 75 proc. kreditų smulkiajam verslui bendra numatytos paramos suma siekia 1,3 mlrd. svarų.

Trečia, vyriausybė padengs du trečdalius lėšų fonde, sudarytame kartu su komerciniais bankais (75 mlrd. svarų). Šis fondas taps mechanizmu, padedančiu įsiskolinimų įsipareigojimus mainyti į smulkiųjų bendrovių aktyvus.

Finansų analitikas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkas Tomas Ramanauskas sako, kad gelbėjimo operacijos, kuria siekiama atkurti normalų griūvančios pasaulio finansų sistemos funkcionavimą, mastas tikrai neregėtas, deja, per pastarąjį dešimtmetį finansų rinkos taip išsigimė, kad sunku suprasti, kas yra tas "normalus" funkcionavimas.

"Daugelis ekonominės politikos formuotojų instinktyviai norėtų grįžti į palaimingus gausos ir rožinių lūkesčių metus (tarkim, 2006-uosius) ir tikisi, kad tai pasiekti galima pasitelkus finansinę alchemiją. Suprantamos centrinių bankų ir vyriausybių pastangos – jokiu būdu negalima komos būsenos finansų rinkos palikti likimo valiai. Ir kai kurios šalys daro nepaprastai daug – neretai nepaisoma net moralės normų, paminami kitų visuomenės grupių, verslo sluoksnių ir ateities kartų interesai, – sako T. Ramanauskas. – Šios krizės įveikimo strategijos paprastai pagrįstos viešai deklaruojama prielaida, kad, užtikrinus "normalų" bankų funkcionavimą, t. y. tolesnį spartų verslo ir gyventojų kreditavimą, pasaulio ekonomika vėl ims sparčiai augti. Bet tai, švelniai tariant, didvyriškai drąsi prielaida."

Nuodingų atliekų laidojimas

"Deutsche Welle" praneša, kad Vokietija, kaip ir JAV ar kitos Europos Sąjungos (ES) šalys, suka galvą, ką daryti su "toksiškais" bankų aktyvais, tačiau atsisako sumanymo steigti centralizuotą Bad Bank (liet. "Blogas bankas"), į kurį privatūs finansų institutai galėtų pervesti krizės metu nuvertėjusius savo aktyvus, nuodijančius jų balansus. Tai – viena universalių idėjų, kaip atkurti pasitikėjimą tarpbankinėje rinkoje ir finansų sektoriuje.

Analitikų teigimu, norint sugrąžinti pasitikėjimą į finansų sektorių, tiesiog būtina pašalinti "supuvusius" aktyvus ir pakeisti juos patikimais valstybės skolų įsipareigojimais. Tokį scenarijų aktyviai palaiko patys bankininkai ir kai kurie politikai, tačiau vargu ar tai tikrai stebuklinga priemonė. Vokietijos federalinės bankų priežiūros tarnybos vadovas Jochenas Sanio mano, kad vienu rankos mostu išgelbėjęs bankus nuo nuodingų šiukšlių, pasitikėjimo neatkursi.

"Valstybė išpirktų tuos aktyvus, kurie jau paskelbti nuodingais, bet finansų rinkos dalyviai sako, kad ateityje ir kiti vertybiniai popieriai gali gerokai nuvertėti. Toks "Blogas bankas" taps statine be dugno", – tikina J. Sanio.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir finansų ministras Peeras Steinbrü-ckas bankams siūlo patiems susikurti ką nors panašaus į nuosavus "Blogus bankus". 2008 m. rudenį Vokietijos valdžia jau skyrė 80 mlrd. eurų bankų nuvertėjusiems aktyvams išpirkti, bet šios sumos neužteko. Vadinasi, iš tikrųjų statinė be dugno…
Europos Parlamento narys dr. Eugenijus Maldeikis įsitikinęs, kad, kalbant apie "toksiškus" bankų aktyvus, Lietuvos situacija gerokai skiriasi nuo JAV, kitų ES šalių ir netgi Latvijos.

"Lietuvos bankas neseniai paskelbė, kad blogų paskolų portfelis mūsų šalyje didėja, tačiau jis nėra dramatiškas – šiuo metu viršija 800 mln. litų. Galbūt ateityje ir iškils būtinybė iš bankų pašalinti blogus aktyvus, bet Lietuva šioje srityje gana pažangi – nuo 1996 m. veikia Turto bankas, kuris per tuometę bankų krizę ir buvo sukurtas tokiais tikslais", – sako E. Maldeikis.

Tačiau europarlamentaras tikina, kad "toksiškų" aktyvų perėmimas Lietuvoje gali būti neefektyvus dėl kelių priežasčių: šalyje vyrauja Skandinavijos bankai, kurie yra didelių grupių nariai ir savo problemas turi spręsti patys. Pasak pašnekovo, neturėtų būti praktikos, kad bankai pasiima pelną, o nuostolius palieka mokesčių mokėtojams.

"Galimas tik vienas tikslingas atvejis, susijęs su socialine funkcija, kai valstybė galėtų perimti blogus aktyvus į Turto banką – išpirkti būsto paskolas, su kuriomis įkliuvo jaunos šeimos, turinčios vaikų, ir, pavyzdžiui, netekusios darbo. Valstybė galėtų sudaryti palūkanų atostogas, restruktūrizuoti tokias paskolas ir padėti žmonėms išgyventi blogus laikus, o vėliau leisti būstą išsipirkti, – dėsto E. Maldeikis. – Antraip komerciniai bankai atims butus, parduos juos žemomis kainomis, o žmonės ir toliau liks skolingi."

Gaisrų gesinimas žibalu?

Finansų analitikas T. Ramanauskas linkęs manyti, kad šalys, vykdančios aktyvią ekonominę politiką, nori bet kokia kaina gelbėti savo bankų sistemas, tačiau suvokia, kad už tai teks susimokėti vėliau. "Veikiausiai tikimasi, kad bankų paskolos grąžins ekonomikos gyvybingumą, o augančios valstybės skolos naštą palengvins valiutos kurso nuvertėjimas, palanki palūkanų normų aplinka… Arba tą skolą gal sumokės kas nors, kaip nors ir kada nors.

Jei šios pasaulinės krizės priežastis yra perteklinis daugelio šalių įsiskolinimas ir netvarus vartojimo lygis, kaip įmanoma iš jos išbristi toliau skolinantis? –klausia finansų analitikas. – Labai gali būti, kad didelė pasaulinės ekonomikos raidos korekcija neišvengiama ir dirbtinis sistemingai klaidingus sprendimus priėmusių verslo subjektų gyvybės palaikymas, tolesnis neperspektyvios ekonominės veiklos ir perteklinio vartojimo kreditavimas tik pagilins neigiamus socialinius krizės padarinius ir atitolins ūkio atsigavimą."

Europarlamentaras E. Maldeikis taip pat skeptiškai vertina daugelio šalių sprendimus į finansų sektorių pumpuoti milžiniškus pinigus ir taip bandyti "atšildyti" kreditavimo rinką. "Didelių pinigų skyrimas kreditų rinkos "nepramuš", nes problema yra ne finansinių išteklių stoka, o makroekonominė ir politinė rizika. Taigi bankai vis tiek nekredituos.

Artimiausiu metu nieko gero neduos ir bandymai kuo daugiau atpiginti kreditinius išteklius, nes pigių paskolų era baigėsi. Reikia įvertinti tai, kad pasauliniu mastu finansų rinkose susiklostė didžiulė disproporcija: JAV ir Vakarų Europa gyvena iš paskolų, o pinigai sukaupti ir taupomi Azijoje", – sako E. Maldeikis.

Peršasi išvada, kad pirmiau minėtų priemonių taikymas – tai daugiau bandymas gelbėti bankus, o ne pagalba verslui ir kova už darbo vietų išsaugojimą.

"Susiformavo pernelyg didelis atotrūkis tarp finansų sektoriaus ir pramonės, verslo bei paslaugų sektoriaus. Taip atsitiko dėl to, kad silpnai reguliuojami bankai mažai domėjosi jiems skirta misija kredituoti verslą. Dabar sakoma, kad bankai nepasitiki verslu, todėl neduoda paskolų, o palūkanos didelės. Tačiau bankais, kaip partneriu, nepasitiki ir verslas. Šis nepasitikėjimas ypač juntamas Lietuvoje", – įsitikinęs Europos Parlamento narys E. Maldeikis.

Jis mano, kad bankai patys pradės siūlytis finansuoti projektus, kai pajus, kad situacija jiems palanki ir kad galima gerai uždirbti.

T. Ramanauskas pataria kur kas atidžiau gilintis į tikrąsias ir svarbiausias vykstančių procesų priežastis, atkreipti dėmesį į tai, kad kai kurios verslo šakos tiesiog per daug prisiskolino neproduktyvioms investicijoms (pirmiausia – į nekilnojamąjį turtą), gyventojai pervertino ateities pajamas ir per daug vartojo, o visam šiam paradui vadovavo praktiškai nekontroliuojami bankai, gavę nežmonišką pelną.