Terminai skirti nuobaudas

DK 241 str. pirma dalis nustato terminus, per kuriuos darbdavys ar jo įgaliotas pareigūnas turi teisę skirti drausminę nuobaudą, o to straipsnio antra dalis – terminus, kuriems pasibaigus drausminė nuobauda negali būti skiriama. Šie terminai yra naikinamieji, o tai reiškia, kad jie negali būti sustabdomi, pratęsiami ar atnaujinami, jiems pasibaigus išnyksta su jais saistomos teisės ir pareigos (DK 28 str.).

Kaip nurodyta DK 241 str. pirmoje dalyje, drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo. Į šį terminą neįskaitomas laikas, kurį darbuotojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje ar atostogavo. Šiai nuostatai taikyti yra reikšminga darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena, nes nustatytas vieno mėnesio terminas drausminei nuobaudai skirti prasideda kitą dieną po tos kalendorinės dienos, kurią darbdaviui ar jo atstovui tapo žinomas darbo drausmės pažeidimo faktas ir tai, kuris darbuotojas šį drausmės pažeidimą padarė. Kai darbuotojui už darbo drausmės pažeidimą yra iškeliama baudžiamoji byla, drausminė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per du mėnesius nuo šios bylos nutraukimo ar teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (DK 241 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad į šioje teisės normoje nustatytą dviejų mėnesių terminą drausminei nuobaudai skirti nėra įskaitomas laikas, kurį darbuotojas nedirbo dėl ligos, buvo komandiruotėje ar atostogavo. Tačiau negalima skirti drausminės nuobaudos praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas. Jei darbo drausmės pažeidimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją), drausminė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per dvejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos (DK 241 str. 2 d.).

Darbo drausmės pažeidimai gali būti tęstiniai, t. y. tokie, kurie padaromi per tam tikrą ilgesnį ar trumpesnį laiką. Sprendžiant, ar drausminė nuobauda darbuotojui už tęstinį darbo drausmės pažeidimą paskirta per DK 241 str. 2 dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą, nustatytina, ar darbdavio nurodomas darbuotojo padarytas nusižengimas buvo pašalintas ir kada tai buvo padaryta. Jeigu darbuotojas veiksmais ar neveikimu padaro tęstinį nusižengimą, tai DK 241 str. 2 dalyje nustatytas terminas drausminei nuobaudai skirti pradedamas skaičiuoti nuo tokių veiksmų (neveikimo) nutraukimo arba pabaigimo savo noru (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-503/2004).

Nuobaudų rūšys ir jų skyrimas

Darbuotojams, kuriems taikoma bendroji drausminė atsakomybė, darbdavys gali skirti tik DK 237 str. pirmoje dalyje nurodytas drausmines nuobaudas, t. y. pastabą, papeikimą, taip pat atleidimą iš darbo, bet tik esant DK 136 str. trečios dalies 1 ir 2 punktuose nustatytiems darbo sutarties nutraukimo pagrindams.

Asmenims, kurių darbo drausmę pagal DK 231 straipsnį reglamentuoja atskiri teisės aktai, taikoma specialioji drausminė atsakomybė. Šiems darbuotojams, be drausminių nuobaudų, nurodytų DK 237 str. pirmoje dalyje, gali būti taikomos ir kitokios drausminės nuobaudos, kaip nurodyta, pavyzdžiui, Vyriausybės 1995 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 118 patvirtintame Lietuvos geležinkelių transporto darbuotojų drausmės statute (Žin., 1995, Nr. 10-225 ir kt.).

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad darbuotojams gali būti skiriamos tik Darbo kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytos drausminės nuobaudos. Jeigu darbuotojui, kuriam taikoma bendroji drausminė atsakomybė už darbo drausmės pažeidimus, paskirta kitokia, negu nurodyta DK 237 str. pirmoje dalyje, drausminė nuobauda, tarkime, įspėjimas, griežtas papeikimas, piniginė bauda, darbuotojo perkėlimas į kitą darbą ir pan., tai ji vertintina kaip neteisėta ir nesukelianti jokių teisinių padarinių.