"Iki šiol tik apie du žmones - Joną Kubilių ir Jurą Poželą universitetas išleido knygas jiems gyviems esant. Šią garbingų žmonių gretą papildė dar vienas mokslininkas", - džiaugiasi VU rektorius akademikas Benediktas Juodka, rankose laikydamas dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą "Juozas Vidmantis Vaitkus. Per mokslo prizmę", išleistą VU prorektoriaus profesoriaus J.V.Vaitkaus 65–erių metų jubiliejaus proga.

Lietuvos ir pasaulio fizikams J.V.Vaitkus yra gerai žinoma asmenybė. Jis ilgametis VU Puslaidininkių fizikos katedros bei Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų instituto vadovas, Lietuvos mokslų akademijos narys, trijų valstybinių mokslo premijų laureatas, vizituojantis Glazgo universiteto profesorius.

"Kartais tam, ką labiausiai norėtum daryti, skiri mažiausiai laiko. Vis dėlto man pats įdomiausias dalykas – balansavimas ties nežinios riba, kitaip tariant, moksliniai tyrimai. Kažkada naujovių ieškojau sėdėdamas prie aparatūros, o šiandien džiaugsmo man suteikia rezultatai, kuriuos atsiunčia bendradarbiai ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų pasaulio šalių", - sako jau antrą kartą mokslo reikalų prorektoriaus pareigas einantis profesorius J.V.Vaitkus, kurį dabartinės pareigos kur kas giliau verčia pasinerti į organizacines problemas nei į mokslą.

Beje, prieš beveik penkiasdešimt metų susieti savo gyvenimą su tuo metu dar egzotišku reiškiniu vadintais puslaidininkiais tuometį moksleivį skatino didžiulis noras... dirbti vienam. "Rinkausi tokią specialybę, kad nereikėtų dirbti su žmonėmis. Norėjau dirbti vienas ir daryti tai, kas man patinka. Bet gyvenimas viską sudėliojo savaip", - nusišypso profesorius.

Ambicijos nuveda toli

Vos pradėjęs krimsti fizikos mokslus VU studentas iš Šiaulių J.V.Vaitkus panoro dirbti mokslinėse laboratorijose. Ten jį pirmą kartą sutiko ir dabartinis Mokslų akademijos prezidentas akademikas Zenonas Rudzikas. "Kadangi norėjau dirbti laboratorijoje, jos vedėjas liepė man išplauti tokį vamzdį, kad būtų galima "auginti" kristalus. Plaunu aš tą vamzdį valandą, dvi, vieną dieną, antrą. Regis, trečią dieną atėjo ir Juozas. Matau, kad jis atkaklesnis ir jam geriau sekasi dirbti. Užleidau jam tą vietą. Turbūt todėl Juozas tapo puikiu eksperimentininku, o aš ne", - senus laikus prisimena Z.Rudzikas.

Tuomet jaunasis mokslininkas J.V.Vaitkus susidomėjo fotoliniuotėmis ir fotomatricomis. Kadangi iš mokyklos atėjo neblogai pasikaustęs radiotechnikos srityje, jau po metų jam patikėta savarankiškai dirbti prie aparatūros. J.V.Vaitkaus tyrimų rezultatai paskatino sukurti "akis" tuometinėms skaičiavimo mašinoms - Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla sukūrė įrangą "Rūta". Šie darbai praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje sėkmingai demonstruoti SSRS liaudies ūkio pasiekimų parodoje. Deja, vėliau buvo priimtas netikęs sprendimas, kad skaičiavimo mašinose optinis informacijos nuskaitymas nebus naudojamas, nes ateitis priklauso magnetiniam rašalui, todėl darbai nebebuvo finansuojami.

J.V.Vaitkaus ir kitų lietuvių fizikų darbai šioje srityje buvo įvertinti 1988 m., kai už dalyvavimą kosminio laivo "akių" kūrimo programoje jiems buvo skirta SSRS valstybinė premija.

Profesorius Remigijus Baltramiejūnas teigia, kad J.V.Vaitkui niekuomet netrūko ambicijų ir noro būti pirmam. Tik J.V.Vaitkaus pastangomis, praėjus vos šešeriems metams nuo pirmojo lazerio sukūrimo, Lietuvoje irgi buvo sukonstruotas lazeris.

To pirmojo lazerio istorija išties įdomi. Kartą vienam kolegai Fizikos fakulteto koridoriuje J.V.Vaitkus prasitarė norįs susitikti su lazerių kūrėjais. Kolega paminėjo, kad gali padėti jo vienas draugas, kuriam kaip tik dabar į Maskvą reikia nuvežti siuvėjo pataisytas kelnes. "Pasiūlė man tas kelnes nuvežti ir pačiam sugalvoti, kaip jį įtikinti, kad patekčiau į lazerių kūrėjų laboratoriją SSRS mokslų akademijos Fizikos institute, - prisimena pašnekovas. – Nuvykęs į Maskvą atidaviau kelnes ir, sukaupęs visą drąsą, pasakiau, kokios jo pagalbos man reikia".

Tuomet lietuvis mokslininkas susitiko su vienu iš lazerių kūrėju, Nobelio premijos laureatu Nikolajumi Basovu, kuris vėliau prisipažins esąs laimingas, kad tarp jo mokinių yra ir profesorius J.V.Vaitkus. Tai įvyko 1964-aisiais, o jau po poros metų lazeris pradėtas naudoti ir Lietuvoje tyrinėjant puslaidininkius.

Šiandieniniam Lietuvos mokslui labai svarbus ir jau šio amžiaus pradžioje J.V.Vaitkaus pripažinimo pasaulyje dėka užmegztas bendradarbiavimas su Europos branduolinių tyrimų centru (CERN) - viena prestižiškiausių mokslo institucijų pasaulyje. Tiesa, pirmiausia į CERN’o vykdomas programas lietuvis profesorius buvo įtrauktas kaip Glazgo universiteto, kuriame dirba vizituojančiu profesoriumi, atstovas ir tik vėliau - kaip Lietuvos mokslo atstovas.

Nuo kristalų "auginimo", kompiuterio "akių", lazerių pritaikymo puslaidininkiuose iki nanotechnologijų - tiek daug sričių, ir visose sulaukta pripažinimo. Per kone penkis dešimtmečius J.V.Vaitkus paskelbė daugiau nei 400 mokslo darbų. Profesorius vadovaujasi viena tiesa: "Nobelio premijos laureatas Charles’as Townesas yra pasakęs, kad mokslininkas kas septynerius metus turi keisti mokslinių darbų kryptį, nes tik tuomet darbas bus tikrai kūrybiškas. Aš tas kryptis irgi keičiau, tik šiek tiek lėčiau, gal kas dešimtmetį".

Pasak kolegų, fizika J.V.Vaitkaus žinios nesibaigia. "Ir dar daug visokių velnių jis žinojo, be savo puslaidininkių fizikos, - knygoje "Per mokslo prizmę" prisiminimais dalijasi profesorius Vladimiras Gavriušinas. – Jis buvo geriausias teoretikas ginekologas Lietuvoje, netgi pranešimus "bobiškose" konferencijose skaitė. Ir aš pats prisidėjau prie termoporinio diržo nėščioms moterims pilvo temperatūriniam pasiskirstymui matuoti kūrimo."

Sėkmingi moksliniai darbai daugelį metų buvo lydimi organizacinių rūpesčių. Nuo 1977-ųjų dvidešimt penkerius metus J.V.Vaitkus dirbo VU Puslaidininkių fizikos katedros vedėju. Nuo 1993-iųjų beveik dešimtmetį vadovavo ir savo įkurtam Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institutui.

Fizika – brangus mokslas, todėl nuolatos reikėjo ieškoti pinigų sudėtingai ir brangiai kainuojančiai aparatūrai. "Visokeriopos pagarbos verti tie fizikai eksperimentatoriai, kurie, negaudami nė cento iš valstybės, neatsisakė savo pašaukimo ir liko fizikais", - įsitikinęs buvęs profesoriaus kolega, dabar europarlamentaras Aloyzas Sakalas.

Buvęs J.V.Vaitkaus studentas, o dabar kolega Eugenijus Gaubas pabrėžia, kad profesorius, kaip vadovas, visuomet pasižymėjo ypatinga tolerancija: "Jis niekados nekėlė balso kalbėdamas su savo pavaldiniais ar studentais, kitaip mokėjo įtikinti".

Vaikystės patirtis

Profesoriui likimas lėmė nelengvą kelią. Pradėjusio Vilniuje studijuoti jaunuolio niekas negalėjo paremti. Tėtis, mokytojas, mirė 1963 m., sunkiai sirgo mama, kuria daugiausia rūpinosi būsimasis mokslininkas su seserimi. Tačiau būtent vaikystėje ir mokyklos metais buvo įdiegtos vertybės, kurių J.V.Vaitkus visuomet laikėsi. Močiutė – savamokslė šviesuolė, užauginusi mokytojomis dvi dukras, suteikdavusi prieglobstį knygnešiui Juozui Bieliniui, buvo teisiningumo ir išradingumo pavyzdys.

Būdamas moksleivis J.V.Vaitkus dalyvavo pačioje įvairiausioje užklasinėje veikloje – botanikos, aviamodeliavimo, automobilizmo, radijo ir kitokiuose būreliuose. Todėl baigdamas mokyklą turėjo gerai pasvarstyti, ką studijuoti toliau: filologiją, geologiją, fiziką ar dar kokį kitą mokslą.

"Turėjau įdirbį daugelyje sričių. Dar mokykloje buvau susidaręs asmeninį dvylikos kalbų žodyną, tad gal ir filologas iš manęs neblogas būtų išėjęs. Tačiau mane traukė ir technika. Dar ankstyvaisiais mokyklos metais buvome su draugais sukonstravę magnetofoną. O kai susidūrėme su puslaidininkiais, mano žinių jau užteko paaiškinti jų veikimą kolegoms, o sau išsikėliau tikslą patekti tarp tų, kurie juos tiria", - prisimena profesorius.

Remdamasis savo asmenine patirtimi, VU prorektorius prieštarauja šiandieninei profiliavimo sistemai mokyklose: "Nežinau, ar būčiau tas, kas esu, jei tuomet būtų veikusi dabartinė sistema. Jei kalbėtume ne apie vidutiniokus, bet apie geriausius moksleivius, tai ne vienas jų iš mokyklos išeina suluošintas. Juk mokiniai negali taip anksti suvokti, koks yra jų pašaukimas. Šiuolaikinis mokslininkas turi turėti vienodus biologijos, chemijos ir fizikos pagrindus. Tai trys banginiai, ant kurių laikosi šiuolaikinės technologijos. O dabar pas mus moksleiviai prievarta verčiami rinktis du iš jų", - sako pokalbininkas.

Aistringas alpinistas ir orientacininkas

Senojo universiteto duris prorektorius praveria septintą valandą ryto, o išeina dažniausiai paskutinis. Neslepia, kad miega vidutiniškai šešias valandas per parą, tačiau energijos jam niekuomet netrūko, mat kažkada bemieges laboratorijose praleistas naktis kompensuodavo aktyvi fizinė veikla. Išbandė ir sunkumų kilnojimą, ir savigyną, ir irklavimą, tačiau labiausiai pamėgo alpinizmą ir orientacinį sportą. Po žygio į Pietų Taimyrą 1972 m. grupė, kurioje buvo ir mūsų pokalbininkas, pripažinta Lietuvos turizmo čempione. Labiausiai profesorius pamėgo Kaukazo kalnus, tačiau į juos nekopia jau kone trisdešimt metų. "Taip nusprendė šeima. Pagalvojom, kad per daug nerimo jiems būna, kai aš išeinu į kalnus", - sako pašnekovas.

J.V.Vaitkaus, kaip puikaus orientacininko, įgūdžius savaip įvertina profesorius Algis Piskarskas: "Juozas pasižymi puikia orientacija ne tik moksle, mokslo politikoje, bet ir grožio srityje. Jis išsirinko sau į žmonas vieną gražiausių moterų".

Beje, būsimą žmoną medikę, kuri šiuo metu yra VU docentė, lazerinės chirurgijos skyriaus vedėja, profesorius sutiko per orientacinio bėgiojimo treniruotes Vingio parke. Vėliau užkrėtė ją kita aistra - ieškoti naujų veiklos sričių. Štai čia ir paaiškėja, kodėl fizikas taip puikiai išmano ginekologiją, iš kur gimė idėja pagaminti jau minėtą diržą besilaukiančioms moterims. Vaitkų namuose, prie pietų stalo, kai šeima trumpam susitikdavo, gimė mintis apie pirmąjį lazerinį skalpelį Lietuvoje. Kad žmona galėtų taikyti lazerius medicinoje, J.V.Vaitkus padėjo gauti jai iškvietimą į JAV, o pinigų kursams atsirado pardavus iš Lietuvos į JAV nusivežtą puikų tautinį kostiumą. 1991 m. Aurelija Vaitkuvienė pirmą kartą atstovavo Lietuvai tarptautiniame kongrese Singapūre, kur pristatė lietuvišką chirurginį lazerį "Medula". Iki šiol šioje šeimoje fizikų patirtis tiesiog iš rankų į rankas perduodama medikų žinion.

Profesoriaus šeimoje užaugo du vaikai: sūnus Vytautas – informacinių verslo sistemų vadybininkas, duktė Monika dirba finansų sferoje.

Šiandien svarbiausias VU prorektoriaus rūpestis – universiteto mokslo politika ir doktorantūros studijos. Apie jas profesorius turi kategorišką nuomonę: "Doktorantūros problema Lietuvoje ta, kad ji yra per daug išplitusi ir per mažas dėmesys skiriamas tų komandų, kurioms suteikta teisė rengti doktorantus, kvalifikacijai. Ydinga ir studentų bei doktorantų rėmimo programa, nes iš doktoranto stipendijos labai sunku pragyventi, o priverstas dirbti žmogus nebegali studijoms skirti pakankamai dėmesio".

Kita vertus, pokalbininkas mano, kad doktorantūra yra ne tik mokslininkų, bet ir aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų rengimas. "Man patiko pirmojo Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Lietuvoje pasakyta mintis, kad jei žmogus turi daktaro laipsnį, tai rodo, kad jam buvo patikėtas sudėtingas darbas, kurį jis sugebėjo užbaigti. O tokių sudėtingų darbų, kuriuos reikia baigti, gyvenime yra labai daug", - sako profesorius.