Atspausdinta iš Bangos - http://www.verslobanga.lt/

Veidas / 2007.02.15 - Nr. 7 »
Kodėl Lietuva drovisi didžiuotis partizanų žygdarbiu?
Aurelija Vernickaitė

Partizanų kovos – vienas tragiškiausių, bet kartu ir vienas ryškiausių bei garbingiausių Lietuvos istorijos tarpsnių. Dešimtmetį trukusia pasipriešinimo kova galėtų didžiuotis bet kuri okupaciją patyrusi šalis. Bet Lietuvoje į šį laikotarpį ir pačius partizanus dar tebežvelgiama tarsi dvigubu žvilgsniu: viena vertus, partizanai – neabejotini didvyriai, kita vertus, apie tai vengiama garsiai kalbėti, jų atminimas valstybiniu lygmeniu tebėra neįvertinta. Kodėl?

Apie tai “Veido” surengtoje diskusijoje kalbėjosi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Dalia Kuodytė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas Bernardas Gailius, Lietuvos laisvės kovotojų – Miško brolių draugijos pirmininkas Albinas Kentra, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Liudas Truska, politikos apžvalgininkas ir istorikas dr. Kęstutis Girnius bei “Veido” apžvalgininkas Audrius Bačiulis.

A.Bačiulis: Žvelgiant į tai, kaip Lietuva (plačiąja šio žodžio prasme) vertina partizanų kovų laikotarpį, negali atsikratyti įspūdžio, kad visuomenė į partizaninį judėjimą žiūri tarsi drovėdamasi. Mes nedrįstame garsiai pareikšti, jog tai buvo laisvės kova su Sovietų Sąjunga, kad partizanų buvo sukurta ir kurį laiką egzistavo pogrindinė Lietuvos valstybė. Nors yra visi šį faktą liudijantys dokumentai, tarp jų ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos, kuri tuo metu buvo vienintelė teisėta šalies valdžia, 1949 m. Vasario 16–osios deklaracija, 1999 m. įtraukta į Lietuvos valstybės teisės aktų sąrašą.

Nepaisant to, kai pradedama kalbėti apie partizanus ir jų kovas, būtinai atsiras kas nors, kuris pasakys: “Ką čia kalbėti, kokie jie partizanai? Banditai...” Ir pašnekovai neretai sutrinka, pradeda tarsi teisintis, sakydami, kad, žinia, visko buvo . Toks elgesys pastebimas ne tik buitiniu, bet ir valstybiniu mastu.

Mano nuomone, tai rodo, kad vis dėlto didelės visuomenės dalies sąmonę (o gal pasąmonę) dar slegia penkių sovietmečio dešimtmečių suformuotas požiūris į partizanus. Neretai žmonės, tarsi menantys tuos metus, kartoja sovietinę propagandą, esą vyrus eiti į miškus per radiją ragino amerikiečiai, nors žinome, kad visos užsienio radijo stotys lietuviškai pradėjo kalbėti tuomet, kai partizaninis judėjimas buvo beišsikvepiantis. Į partizanus dar neretai žiūrima kaip į kažkokius sovietinės propagandos sukurtus “vanagus iš anapus”, kurie šaudė, grobė, plėšė.

Liūdniausia, kad per septyniolika nepriklausomybės metų šis požiūris taip ir nebuvo pakeistas. Per visą tą laiką per vargus sukurtas vienintelis filmas apie partizanus, Genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidžiamos knygos cirkuliuoja tik tarp specialistų. Mokykloje, matyt, tam irgi nedaug dėmesio skiriama arba kaltė tradiciškai priskiriama abiem pusėms. Nors kaip rodo kolegos sūnaus, neseniai nusistebėjusio, kodėl partizanams iki šiol Vilniuje nėra paminko, pavyzdys, jaunoji karta jau turi atsakymą į klausimą, kas buvo partizanai.

D.Kuodytė: Jei kalbėtume apie dabar leidžiamas knygas, iš tiesų jų tiražai nedideli ir jas skaito mažiau žmonių nei anksčiau. Prisimenu, kad 1990–1996 m. knygų tiražas siekdavo 5–7 tūkst. ir jas graibstyte išgraibstydavo.

Tačiau negalima sakyti, kad visuomenė apie šį laikotarpį nieko nežino. Tik man atrodo, kad kartais mes užsižaidžiame aiškindami, o kas iš tiesų tuomet vyko. Viskas būtų paprasčiau, jei mokytojai su mokiniais, dėstytojai su studentais kalbėtų apie tai, ką mums davė partizaninis judėjimas, kokie buvo jo tikslai. Galbūt tie, kurie apie tai kalba, šneka per sudėtingai.

Pagalvokime logiškai, juk jeigu į namus ateitų plėšikas, kiekvienas normalus vyras visomis įmanomomis priemonėmis gintų savo namus, moterį, vaikus. Čia ir slypi raktas į šio laikotarpio suvokimą. Jeigu visų mūsų sąmonėje tokie dalykai nėra suvokiami, vadinasi, visuomenei kažkas negerai, ji blogai supranta apie garbės, vyriškumo sampratą.

L.Truska: Daug kalbama, kodėl partizanais nesididžiuojama, jų visuomenė tarsi gėdisi. Teigiama, kad visos mūsų bėdos – tai penkiasdešimties sovietinės okupacijos metų paveldas. Tai yra nonsensas. Aš irgi pamenu, kas vyko 1946–1950 m. Augau partizanų krašte – Dzūkijoje, kur jau tada kaimo žmonės partizanus vadino banditais. Ir iki šiol jie mena, kas tada išžudė jų šeimas, giminaičius. Kai išmirs ta karta, kuri pamena pokario metus ir tai, ką darė partizanai, bus ir daugiau pasididžiavimo, ir nebus gėdos jausmo.

D.Kuodytė sako, kad kiekvienas gintų savo namus, jei užpultų priešas. Istorijoje supainiojami du visiškai skirtingi dalykai. Vienas dalykas yra valstybės, nepriklausomybės, laisvės gynimas, kuris, pasak Jono Aisčio, turi būti besąlygiškas tautos refleksas. Tas refleksas privalėjo suveikti ir 1940–ųjų birželį. Tačiau tada dėl valstybės laisvės, nepriklausomybės nebuvo išlietas nė vienas kraujo lašas, nepasakytas nė vienas žodis.

Kitokia situacija yra, kai šalis okupuota. Partizanavimas, mano nuomone, buvo betono sienos daužymas plika galva. Gal tai ir herojiška, tačiau reikia pažiūrėti, ar tai buvo išmintinga. Būdama okupantų rankose tauta turi sulaukti tinkamo momento pasipriešinti.

K.Girnius: Jūsų teigimu, reikėjo priešintis 1940 m., o ne 1944–aisiais? Tačiau 1940 m. ir buvo “išmintingi” žmonės, jie manė, kad jeigu priešinsis, bus be reikalo pralietas kraujas. Tuo tarpu 1944 m., kai vyrai ėjo į mišką, tauta jau turėjo dvejopą patirtį: pirmiausia buvo gėda, kad nieko nedaryta 1940 m., antra, suvokta, jog jei nieko nedarai, nebūtinai būna mažiau aukų. Juk ir per tą bolševikmetį žmonės buvo tremiami, matė ir žydų likimą – jie nesipriešino, tačiau vis tiek buvo masiškai žudomi.

L.Truska pastebėjo, kad reikia laukti tinkamo momento. 1940–ieji parodė, kad laukti tinkamo momento nebūtinai yra naudinga. Nuo 1944 m. iki beveik 1950–ųjų dauguma manė (ir tai nebuvo neracionalus mąstymas), kad galbūt prasidės dar vienas karas. Prisiminkime, atėjo į Lietuvą pirma rusai, paskui vokiečiai, vėl grįžo Maskva. 1946 m. Winstonas Churchillis prakalbo apie geležinę uždangą, 1948 m. prasidėjo Berlyno blokada ir pan. Tačiau karas neprasidėjo.

O partizaninis judėjimas buvo būdas pranešti, kad mes nesitaikstome su esama padėtimi, kad ir okupuoti mes vis dar esame lietuviai.

Be to, nereikia pamiršti, koks Lietuvoje buvo “svečias”. Tai buvo Sovietų Sąjunga. Kokia buvo realybė? Miškų “šukavimas”, šimtas tūkstančių žmonių, per prievartą suvarytų į sovietinę kariuomenę, areštai ir trėmimai. Vokiečių metais, jei tu nebuvai žydas, daugiau ar mažiau žinojai taisykles, kaip gali išvengti arešto. Sovietų metais jokių taisyklių nebuvo.

L.Truska: Aš noriu paklausti, ar šviesiausi Lietuvos protai – tarp jų Bronys Raila, Stasys Žakevičius, Stasys Lozoraitis, kurie iš pradžių buvo susibūrę apie Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio užsienio delegatūrą (BDPS), paskui apie Lietuvių rezistencinę santarvę, klydo sakydami, kad reikia pereiti prie taikios rezistencijos?

K.Girnius: Pirmiausia nemanau, kad apie BDPS buvo susibūrę šviesiausi protai. Buvo jų ir kitur. Tačiau čia svarbus politinis momentas. Tautos vadovai 1940 m. nesipriešino. 1944 m. formalūs vadovai paliko šalį. Kitaip sakant, lietuviai politikai buvo diskredituoti. Ir jeigu Lietuvių rezistencinė santarvė kartą ar kitą būtų užsiminusi, kad nereikia priešintis, vargu ar Lietuvoje kas nors jos būtų paklausęs.

A.Kentra: Liūdna, kad istorikai nepažįsta istorijos. Čia yra didžiausia mūsų laikų tragedija, kuri paliečia įvairias institucijas, mokyklas ir net universitetus.

Ar lietuviui dera priešintis, kai jį okupuoja? Atsakymo reikia ieškoti žvelgiant į visą istoriją, žinoti kiekvienos tautos padorumo nuostatas. Prisiminkime, kad lietuviai nuo seno melsdavosi prašydami Viešpaties apsaugoti juos nuo karo, maro ir bado. Tačiau atėjus rusams žmonės pradėjo maldose prašyti, kad Dievas kuo greičiau priartintų karą. Žmonės manė, jog jie gali išsigelbėti tik kilus tarptautiniam konfliktui. Todėl nereikia stebėtis, kad lietuvis sutiko vermachtą su gėlėmis. Ir tai nebuvo joks kolaboravimas. Tai buvo siekis išsivaduoti.

Aš susimąstau, gal šiandien jau trūksta tų žmonių, kurie buvo tarp rezistentų? Tų, kurie galėtų pasakyti, kad tikrai privalėjome priešintis. Pabandykime įsivaizduoti savo elgesį, jei šiandien šalį užpultų viena ar kita galybė, ją okupuotų. Tada ir išryškėtų didysis amžiaus konfliktas – vieni palaikytų okupantų režimą, o kiti – priešingai. Atsirastų ir išdavikų, kurie dar nuo antikos laikų laikomi baisiausiais asmenimis bendruomenėje.

Vienas išdavikas gali pakenkti labiau nei priešo armija. Išdavikai sovietmečiu apie tautos išlikimą nemąstė. Kaip su skundikais elgėsi partizanai? Buvo galima juos nužudyti, tačiau partizanai elgėsi kitaip – jie ėjo pas jį ir sakė: “Žmogau, ką darai. Susimąstyk”. Apie tai šiandien užmirštama kalbėti.

B.Gailius: Man labai įstrigo tuomečio premjero Algirdo Brazausko kalba, kurioje jis pasakė, kad buvo žmonių, kurie su ginklu rankoje miškuose kovojo su NKVD ir stribais, tačiau negalima pamiršti, kad buvo ir banditų – miško brolių, kurie nužudė 25 tūkst. žmonių.

Nesvarbu, kas šiuo atveju tai pasakė. Tačiau tai labai gerai parodo visuomenės pažiūras. Mes atskiriame vienus partizanus, kurie kovojo už laisvę, ir kitus – banditus, kurie žudė. Bet juk kalbame apie tą patį reiškinį.

Todėl, mano nuomone, visos tos diskusijos, ar prasminga buvo kova, ar daug žmonių buvo nužudyta, yra išvestinės. Pagrindinė bėda yra ta, kad mes, istorikai, nesame sutarę, koks tai reiškinys. Mano supratimu, toks reiškinys, kai žmonės vienas kitą šaudo, yra karas. Tuomet ir vertinkime viską pagal karo standartus. Jei nenorime pripažinti, kad tai karas, tuomet pasakykime, kas tai buvo?

A.Bačiulis: Ginčijantys partizaninės kovos prasmę neretai priekaištauja, kodėl partizanai savų, t.y. lietuvių, nužudė daugiau nei sovietų kareivių arba kodėl neišlaisvino nė vieno ešelono su tremtiniais.

A.Kentra: Kodėl Lietuvoje buvo sunaikinta daug vietinių žmonių ir palyginti tiek mažai nušauta rusų kareivių? Partizanai galėjo nesunkiai surengti kokią ginkluotą akciją, palaukti, kol į įvykio vietą pajudės pora sunkvežimių su kareiviais ir iš pasalos daugybę jų nušauti. Tačiau jie vadovavosi nekaltumo prezumpcija – kareivį laikė nekaltu žmogumi, per prievartą pašauktu į kariuomenę.

Partizanai tuomet nežinojo, kad šie į Lietuvą atsiųsti Rusijos kariniai daliniai buvo sudeginę kaimus Čečėnijoje, vykdę teroristinius veiksmus Ukrainoje. Partizanai manė, kad savas išdavikas yra tūkstantį kartų blogesnis nei priešo kareivis.

D.Kuodytė: Buvo kautasi ir su rusais, ir į juos šaudyta. Šito neigti nereikia. Tačiau noriu grįžti prie temos apie karą. Nedrįsčiau kategoriškai paneigti ar patvirtinti, kad tai buvo karas. Tačiau įdomu tai, kad tuo metu Lietuvoje buvę kariškiai vėliau sovietų buvo prilyginti Didžiojo tėvynės karo veteranams. Be to, vienas pulkininkas man pasakojo, kad Lietuvoje buvusiems daliniams demobilizacija buvo paskelbta tik 1950-aisiais, tuomet iš esmės panaikinant karo stovį tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos. Taigi matome, kad pati Sovietų Sąjunga šį procesą vertino kaip karą.

Istorikai nesutaria

– Buvo paminėta, kad apie partizanus sukurtas vos vienas filmas, leidžiamos knygos domina tik profesionalus. Vadinasi, visuomenės nuomonės niekas neformuoja?

K.Girnius: Ponas L.Truska iškėlė tezę, kad visuomenės nuomonė apie partizanus pasikeis, kai išmirs tie, kurie pamena tuos laikus. Buvo paminėtas ir “brazauskinis” požiūris, išlikęs buvusių komunistų, nomenklatūrininkų sąmonėje. Tačiau man įdomu, ką jauni žmonės kalba apie partizanus, ar jie apie tai mąsto?

B.Gailius: Turbūt taikote į mano amžiaus jaunuolius. Galiu pasakyti, kad mąsto nedaug arba visai nieko. Vieniems tai neįdomu, o kitiems nesunku pripažinti, kad buvo partizanai, kurie kovojo dėl Lietuvos. Jiems svetimos tos aistros, kurios išlikusios vyresniosios kartos žmonių širdyse.

A.Bačiulis: Skaitydamas internetinius forumus istorine tematika pastebėjau, kad jaunimas labiau domisi senųjų laikų istorija – Mindaugo, Gedimino, Vytauto laikais. Jei diskutuoja apie Antrąjį pasaulinį karą, tai tarptautiniu mastu. O diskusijų apie partizaninį karą, Lietuvos pokarį man nėra tekę matyti.

B.Gailius: Tai lemia valstybės politika. Mindaugui paminklą pastatėm, jo vardu tiltą pavadinom, nuolat kalbame apie Gediminą ir Vytautą. O apie partizanus politikai nemėgsta kalbėti, nes tuomet jiems reikia kalbėti taip, kaip kalbėjo premjeras A.Brazauskas, kad įtiktum ir vieniems rinkėjams, ir kitiems. Tai yra skausminga tema ir daugelis jos bando išvengti.

D.Kuodytė: Susidarė dvi viena kitai visiškai prieštaraujančios nuomonės, tarp kokių žmonių diskusija vargu ar įmanoma. Vieni sako, kad partizaninis judėjimas tebuvo sąskaitų suvedinėjimas ir civilių žudymas, o kiti, jog tai buvo kova laisvės vardan. Vyksta diskusijos tarp šių grupių, tačiau jos yra visiškai neproduktyvios. Vargu ar įmanoma kuriai nors pusei paneigti kitos argumentus, nes dokumentų archyvuose apie tai, kas išžudė vieną ar kitą šeimą, nepakanka.

Štai kolegos savaitgalį Biržuose kalbėjo su buvusiu sovietiniu milicininku, kuris pasakojo, kad atvažiuodavo iš Latvijos kriminaliniai nusikaltėliai ir čia plėšė, šaudė. Tuo tarpu kalbos sklido, kad taip darė miškiniai. Man regis, tai labai sudėtinga tema, daugelis dalykų neįrodyti, todėl ir kalbėti apibendrintai, daryti išvadų mes negalime.

Neoficialus valdžios vertinimas – neigiamas

A.Bačiulis: Man kartais kyla mintis, kad kalbėdami apie partizaninį judėjimą neretai tarsi imame ir atskiriame lietuvių tautą nuo Lietuvos valstybės. Sakome, blogai, kad lietuvis šaudė į lietuvį (dėl ko niekas nesiginčija), tačiau apie tai, jog vienas iš tų lietuvių stojo už Lietuvos valstybės ir jos laisvės išsaugojimą, o kitas kovojo prieš tą valstybę ar buvo jai abejingas, nekalbame. Išeina kaip sovietmečiu, kai lietuvių kultūrą, “tautišką pagal formą, tačiau socialistinę pagal turinį”, buvo galima netgi puoselėti, tačiau kategoriškai draustos bet kokios kalbos apie Lietuvos valstybę ir tautos valstybingumą.

K.Girnius: Štai pažiūrėkime į Prancūziją, kurioje vykstant karui partizanai irgi nekovojo su vokiečių divizijomis, mat kovos rezultatai būtų aiškūs po penkių minučių, bet dažniausia žudė kolaborantus.

Pokario metais, į valdžią atėjus generolui Charles’ui de Gaulle’iui, buvo priimtas beveik valstybinis nutarimas, kaip reikia žiūrėti į partizanų veiklą. Mat Prancūzijos partizaninis pasipriešinimas 1941-1944 m. pasižymėjo daugybe sudėtingų dalykų. Kai karas ėjo į pabaigą ir prancūzai jau buvo beperimą valdžią, tuomet, kaip teigiama, partizanai nužudė apie 10 tūkst. žmonių, neva kolaborantų. Istorikai dar turi tai ištirti, tačiau vyriausybės sprendimas buvo toks, kad prancūzų partizanai “laimėjo”. Taip, šis požiūris buvo lyg ir primestas. Ir galima ginčytis, ar tai buvo teisingas sprendimas, ar ne, tačiau tai buvo valstybinė politika.

Neturiu daug žinių, tačiau spėju, kad mūsų kaimuose yra daug daugiau paminklų partizanams nei miestuose, pavyzdžiui, Vilniuje. Tad kyla kausimas – o ar valstybės mastu mes ką nors darome?

Istorikai turi tirti toliau, ieškoti tiesos ir atsakyti į visus klausimus, tačiau bendra valstybinė politika būtina. Prisiminkime, kad Pylimo gatvėje, Vilniuje, stovėjo didžiulis paminklas sovietų partizanui, tačiau nieko panašaus dabar nėra sostinėje Lietuvos partizanui pagerbti.

D.Kuodytė: Taip, darome: įstatymuose įtvirtintas karių savanorių – laisvės kovų dalyvių statusas; visas šis laikotarpis įtrauktas į Lietuvos teisinę sistemą; parengta vyriausybinė programa, pagal kurią visose devyniose partizanų apygardose miestuose, miesteliuose, partizanų žuvimo vietose statomi paminklai.

Oficialiai galima pasakyti, kad partizanai nepamiršti. Tačiau yra ir neoficialus valdžios vertinimas. O tai jau kitas klausimas. Ką parodo valdininko žodžiai, esą anksčiau buvo vieni karo veteranai, o dabar atsirado šie? Esant tokioms nuotaikoms, pastatyti paminklą partizanams pagrindinėje miesto aikštėje būtų labai sudėtinga.

A.Bačiulis: Belieka pasakyti, kad nepriklausomybės metais bent jau politiniu požiūriu pergalę švenčia stribų anūkai.

Prisimenu, kaip Lietuvos stojimo į NATO išvakarėse vienas aukštas pareigūnas, žvelgdamas į partizanų generolo Jono Žemaičio paminklą prie Krašto apsaugos ministerijos, pasakė, kad ministerija labai gražiai sutvarkyta, tik kam tą “balvoną” konservatoriai pastatė? Tai parodo neoficialų nemažos mūsų valdžios dalies požiūrį į partizanus ir jiems skirtus paminklus.

A.Kentra: Vilniaus miesto savivaldybėje jau septynerius metus guli projektas, kurį įgyvendinus ant Žaliojo tilto esančių sovietinių karių skulptūros atsirastų memorialinė lenta lietuvių aukoms sovietiniais metais atminti. Bet niekas nenori to projekto imtis.

D.Kuodytė: Beje, Kultūros ministerijoje dar neseniai ant sienos galėjome matyti Antaną Gudaitį–Guzevičių, 1940 m. valstybę išdavusio generolo Vinco Vitkausko atvaizdas Krašto apsaugos ministerijoje tik neseniai nukabintas. Matome, kokia valstybė mums yra “vertybė”.

L.Truska: Beprasmiška diskutuoti, jei nežinome elementarių dalykių, kurie minimi istorinėje literatūroje. Štai vienas mitas, kad civilius žmones, vaikus ir senukus žudė agentai–smogikai, kuriuos siuntė NKVD majoras Aleksejus Sokolovas, kad būtų kompromituojamas geras partizanų vardas. Istorikas Arvydas Anušauskas parašė rimtą mokslinį straipsnį, kuriame teigia, kad šie agentai–smogikai nužudė keliasdešimt civilių gyventojų. Kitas istorikas Mindaugas Pocius, neseniai sėkmingai apsigynęs disertaciją, irgi priėjo išvadą, kad buvo nužudyta tik keliasdešimt civilių, o ne tūkstančiai. Štai ir B.Gailius savo knygoje niekur neužsimena apie agentus–smogikus. Manau, ir jis netiki, kad civilius, vaikus ar senukus žudė būtent agentai–smogikai.

B.Gailius: Atleiskite, bet nei M.Pocius, nei A.Anušauskas niekur neneigia, kad agentai–smogikai žudė civilius gyventojus. Jie tyrinėjo tik tuos dokumentus, kuriuos Lietuvoje paliko sovietų saugumas. Aš savo knygoje neminėjau šių dalykų todėl, kad mes nežinome, ar visi dokumentai yra Lietuvoje, ar visos agentų–smogikų operacijos buvo dokumentuojamos. Į šiuos klausimus atsakymų neturime ir, manau, neturėsime. Tiek viena, tiek kita pusė šiuo atveju neturi pakankamai įrodymų.

K.Girnius: Aš manau, kad žudė ne tiek agentai–smogikai, kiek paprasti banditai.

Problemos nekeliamos į viešumą

A.Bačiulis: Žiūrėkime, kaip kartais keistai būna: B.Gailius savo knygoje parašo apie partizanus kaip apie neatsiejamą Lietuvos kariuomenės dalį. Ir tai staiga tampa dideliu atradimu visuomenėje – visi pradeda apie tai kalbėti, rašyti. Atradimas! Lietuvos partizanai – tai Lietuvos kariuomenė! Nors pažvelgęs giliau pamatai, jog visa tai jau seniai parašyta Lietuvos įstatymuose. Tik niekas jų neprisimena, niekas nedrįsta garsiai pasakyti, kokia tų įstatyminių aktų politinė reikšmė.

Politiniuose sluoksniuose egzistuoja tarsi koks tylus sąmokslas, kad tos temos geriau neliesti. Stribų, sovietinių aktyvistų niekas nebando reabilituoti, bet kita vertus, slopinami bet kokie teigiami partizaninio judėjimo vertinimai.

D.Kuodytė: Nekalbėti yra patogiau. Juk penkiasdešimt metų buvo kalbama apie klasių kovą, pilietinį karą, o dabar visas tas susiformavusias nuostatas labai sunku pakeisti.

Tie standartai, kurių laikosi Vakarų visuomenės, mums dar pakankamai svetimi. Pas mus gėda pasakyti, kad eičiau kovoti ir mirčiau dėl tėvynės.

L.Truska: Galiu sutikti su B.Gailiumi, kad partizanai buvo mūsų kariuomenė, mūsų vyriausybė. Bet tai nereiškia, kad jie galėjo žudyti civilius gyventojus.

Aš jums priminsiu, ką Generalinės prokuratūros Ypatingojo skyriaus prokuroras Rimantas Valentukevičius prieš kelerius metus spaudoje išdėstė. Jo teigimu, civilių gyventojų žudymas nėra sudedamoji laisvės kovų dalis.

B.Gailius: Aš sutinku, kad buvo nusikaltimų. Niekada to ir nebandžiau nuginčyti. Tačiau reikia nepamiršti teisingumo. Nusikaltimus daro visos kariuomenės visuose karuose. Tačiau dėl to dar nė vienas karys neprarado savo, kaip kario, statuso. Netgi nuteisti kariai laikomi kariais.

L.Truska: Bet jiems paminklai nestatomi.

K.Girnius: Statomi. Vašingtono centre yra monumentas Vietname kovojusiems amerikiečių kariams, nors ne vienas JAV kareivis buvo nuteistas už Vietnamo kare padarytus nusikaltimus.

D.Kuodytė: Noriu šiek tiek pastabų dėl skaičių pasakyti. Mes kalbame apie tūkstančius nužudytųjų, tačiau kol neištirtas kiekvienas konkretus atvejis, mes negalime daryti išvadų, kalbėti apibendrinimais.

L.Truska: Tai kodėl centras tų dalykų neištiria?

D.Kuodytė: Centras tiria, tačiau tai nėra taip paprasta. Turime 30 tūkst. asmenų bazę, į kurią įtraukti ir kariškiai, ir stribai, ir civiliai. Mes išsiaiškinsime tiek, kiek esame pajėgūs. Tačiau dokumentų iš tiesų likę per mažai, kad galėtume viską padaryti greitai.

A.Bačiulis: Galbūt į partizaninį karą visuomenė žiūri dviprasmiškai dar ir todėl, kad kol kas nesame iki galo apsisprendę, o kas buvo tie penkiasdešimt metų sovietmečio? Okupacija ar, kaip pastaruoju metu tampa madinga kalbėti, tam tikra Lietuvos valstybės gyvenimo forma?

B.Gailius: Ta problema, kad sovietmetį traktuojame kaip tam tikrą valstybingumo laikotarpį, tikrai egzistuoja. Tačiau tai buvo laikotarpis, kai nebuvo valstybingumo.

K.Girnius: L.Truska sakė, kad yra žmonių, kurie prisimena partizanus, nes juos matė. Tačiau daug žmonių gimė sovietiniais metais. Tiems, kurie augo, gyveno, susikūrė gerovę sovietmečiu, sunku nuo to periodo nusigręžti.

B.Gailius: Aš manau, kad diskutuodami apie partizaninį karą mes diskutuojame istorijai nebūdingais klausimais. Dar mokykloje buvau mokomas, kad istorijoje pagrindinis klausimas yra “kodėl”? Istorija neklausia, kokia būtų Lietuva, jei nebūtų partizanų, jei nebūtų sovietmečio. Mano supratimu, daug prasmingiau nusileisti į priežasčių ir padarinių lygmenį. Tada partizanai būtų grąžinti į tikros istorinės diskusijos rėmus.

L.Truska: Motiejus Valančius sukūrė neginkluotos, taikios rezistencijos koncepciją. Lietuviai jos laikėsi visą XIX amžiaus antrąją pusę, prisiminkime knygnešystę, “daraktoriavimą” ir kt. Tai nestebina, nes Lietuva, turinti mažai gyventojų, negali mūšio lauke įveikti vokiečių ar rusų.

Iš taikios rezistencijos kelio išvedė Lietuvos aktyvistų frontas, 1940-ųjų sukilimas ir pokario partizanai. O geriausiai iš to pasimokė Sąjūdžio žmonės, kai vėl buvo sugrįžta prie neginkluotos rezistencijos.

D.Kuodytė: Man atrodo, kad kiekvienas šiuo klausimu turime savo patirtį. Būtent kiekvieno asmeninė patirtis ir lemia, kaip mes vertiname šį laikmetį.