Turbūt niekur kitur taip neišsiskiria liudytojų ir istorikų ar šiaip kokiais nors įvykiais besidominčių žmonių nuomonės, kaip žydų genocido ir lietuvių rezistencijos sovietų okupacijos metais klausimais. Kadangi žydų genocidui esu skyręs ne vienus metus ir mano nuomonė apie jį išdėstyta knygoje "Kada KODĖL taps TODĖL?" ir ką tik paskelbtame plačios apimties straipsnyje "Kur veda užmojis nuvilti romantikų vaizdinius" ("Kultūros barai", 2007 m., nr. 3), todėl nematau reikalo prie jo grįžti.
Ilgiau sustoti norėčiau tik prie diskusijos, spausdintos šių metų žurnalo "Veidas" nr. 7 ir pavadintos "Kodėl Lietuva drovisi didžiuotis partizanų žygdarbiu?" Šioje diskusijoje dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Dalia Kuodytė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas Bernardas Gailius, Lietuvos laisvės kovotojų – Miško brolių draugijos pirmininkas Albinas Kentra, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Liudas Truska, politikas, apžvalgininkas ir istorikas dr. Kęstutis Girnius bei "Veido" apžvalgininkas Audrius Bačiulis.
Aš, kaip tų herojiškų ir kartu tragiškų įvykių amžininkas bei liudytojas, gerai pažinojęs kovoje kritusį garsiausią rezistencijos poetą ir intelektualą, Vyčio kryžiaus kavalierių Bronių Krivicką, Lietuvos partizanams paskyręs romaną "Nors nešvietė laimėjimo viltis" ir keletą straipsnių bei apsakymų, manau, turįs teisę kartu su Miško brolių draugijos pirmininku A.Kentra pasakyti: "Liūdna, kad istorikai nepažįsta istorijos. Čia yra didžiausia mūsų laikų tragedija, kuri paliečia įvairias institucijas, mokyklas ir net universitetus".
Šie žodžiai, atrodo, specialiai taikomi Vilniaus pedagoginio universiteto profesoriui L.Truskai (plačiau apie jį vėliau).
Mano supratimu, pagrindinė mūsų istorikų, besidominčių rezistencija, klaida yra ta, kad jie nesieja Lietuvos partizanų karo su bendra politine padėtimi, susidariusia Europoje po Antrojo pasaulinio karo.
Gaila ir kartu nelengva suprasti, kodėl to nepadarė ir minėtos diskusijos dalyviai. Jeigu jie būtų partizanų karą sieję su bendra pokarine situacija Europoje, būtų paaiškėjusios ir to nesididžiavimo partizanų žygdarbiu prielaidos.

Kas dirigavo Niurnbergo procesui

O politinė situacija Europoje po Antrojo pasaulinio karo buvo ne tik sudėtinga, bet ir dviprasmiška, įtempta, keista. Ir pirmiausia dėl to, kad konkrečią, tikrąją pergalę prieš nacistinę Vokietiją pasiekė ne demokratinės Vakarų valstybės Anglija, Prancūzija ir JAV, o autokratinė diktatoriaus Stalino vadovaujama Sovietų Sąjunga.
Ir tai ypač išryškėjo Niurnbergo proceso metu, per kurį Stalino emisaras Romanas Rudenka išsijuosęs diktavo, o Vakarų atstovai tik paklusniai jo valią fiksavo. Ir čia, kaip dar niekada anksčiau, įvyko akivaizdi Vakarų demokratijos tragedija. Juk ji, užuot pasmerkusi bet kokį totalitarizmą, leidosi sąjungininko išprievartaujama, nors tasai sąjungininkas jau buvo pagarsėjęs kaip nepralenkiamas žmonijos istorijoje žudikas bei genocidų organizatorius. Ir nuo tada iki šiol Vakarų demokratija tapo savotiška buvusio diktatoriaus Stalino įkaite.
Visu akivaizdumu tai išryškėjo, kai net žlugus sovietų imperijai Stalino išugdyti politikieriai, pasinaudodami savo privilegijuota padėtimi, vėl be jokių sunkumų užėmė valstybėje turėtus komandinius postus. Todėl savaime suprantama, kad tie veikėjai, kurie buvo atsakingi už partizanų žudymą ir niekinimą, bei jų atžalos, kurios tęsia savo tėvų darbą prisitaikiusios prie naujų sąlygų, negali sau leisti ar kitus inspiruoti pernelyg didžiuotis savo buvusių priešų žygdarbiais. O tų, kurie suinteresuoti partizanų pagerbimu ir jų žygių garsinimu, įtaka nepriklausomoje Lietuvoje nėra didelė, juo labiau lemiama.

Patriotizmą diskredituoti – madinga

Kita vertus, nedera pamiršti ir to fakto, jog šiuo metu, kai į viso pasaulio svarbiausių kapitalistinių valstybių dienotvarkę įtrauktas globalizmas, diskredituoti patriotizmą, karių žygdarbius ginant tėvynę pasidarė ne tik madinga, bet ir didžiai naudinga. Todėl nieko nestebina net toks anglosaksų šalyse paplitęs posakis, kaip "patriotizmas yra paskutinė niekšo priebėga".
Be abejo, kaip teisingai pastebi šios diskusijos dalyvis A.Bačiulis, sovietinio režimo metai Lietuvoje paliko ryškų pėdsaką daugelio žmonių sąmonėje. Manau, vargu ar galima kuo kitu paaiškinti, kaip antipatija patriotizmui, ir tokį faktą, jog dar jauna, populiari rašytoja, recenzuodama mano romaną "Čia ir dabar", piktinasi, kad jo pagrindinis herojus, garsus partizanas, atiduoda pirmenybę ne moters, o tėvynės meilei. Net pačiu recenzijos pavadinimu ši rašytoja aiškiai duoda suprasti, kad jai patriotizmas ne prie širdies.
Šiuo požiūriu mūsų neturėtų stebinti ir plačiai žinomas kaip gebantis istorijos mokslą paversti pritaikomuoju menu istorikas prof. L.Truska. Kad jis yra toks, o ne kitoks, liudija ir jo pamokymas istorijos vadovėlių autoriams: "Ugdant mokykloje asmenybę ir pilietį, istorijos vaidmuo yra išskirtinis. Todėl ideologinės vadovėlių autorių nuostatos negali kirstis su strateginiais visuomenės siekiais, kurių svarbiausias šiandien – integracija į Europą" (žr. "Dialogas", 2001 m. lapkričio 2 d. nr. 40(493).
Vadinasi, tiesa yra tai, kas mums naudinga, todėl apie kokią nors patriotinę orientaciją negali būti rimtesnės kalbos. Visa tai turint galvoje, nestebina ir tai, kodėl L.Truskai "partizanavimas buvo betono sienos daužymas plika galva".
Šitaip gali teigti tik toks istorikas, kuris yra šventai įsitikinęs, jog tasai partizanavimas priklausė tik nuo pačių partizanų valios, bet nesuvokia, kad tikrovėje yra ir tokia logika – kiekvienas gyvas padaras turi teisę gintis nuo užpuoliko net ir tada, kai nėra vilties laimėti.
O apibendrinti partizanams taikomą paniekos žodį "banditas", L.Truskos išgirstą vaikystėje iš Dzūkijos kaimo žmonių, – net nevertas rimtam istorikui darbas. Atseit partizanai bus minimi be gėdos jausmo tik tada, kai išmirs toji karta, kuri juos prisimena.
Juk šitaip gali tvirtinti tik žmogus, kuris nieko negirdėjo, kad apie Lietuvos partizanų žygius, tėvynės meilę ir pasiaukojimą yra sukurta tūkstančiai dainų. Vien vilnietė žurnalistė Aldona Kačerauskienė jų visoje Lietuvoje surinko apie porą tūkstančių.
Beje, daug ką sako ir toks jos pastebėjimas: "Nei mūsų, nei aplinkiniuose kaimuose (Pasvalio r. – J.M.) miškiniai (taip pas mus buvo vadinami partizanai) nenužudė nė vieno žmogaus, neapiplėšė nė vienos šeimos, gyventojai juos gerbė už pasipriešinimą tuo metu Lietuvoje prasidėjusiam plėšikavimui vidury baltos dienos, buvo dėkingi už bent kiek atitolintą prievartinę kolektyvizaciją. Mūsų kaime valstiečiai jų dėka dar galėjo vieno ar dviejų derlių grūdus susipilti į savo klėtis." Vėliau net oficiali sovietų spauda ėmė vengti partizanus vadinti banditais. Jų vietą užėmė buržuaziniai nacionalistai.
O apie partizanų priešus A.Kačerauskienė sako: "Dainų apie liaudies gynėjų žygdarbius neteko nei girdėti, nei regėti nė viename Lietuvos kampelyje".

Iliuzijos žlugo 1941 m.

Vargu ar rimto istoriko vertas ir L.Truskos kategoriškas, nors ir paremtas poeto Jono Aisčio autoritetu tvirtinimas, kad buvo būtina valstybę, nepriklausomybę ir laisvę ginti 1940-ųjų birželį, o ne partizanauti jau okupuotoje Lietuvoje. Šitaip gali teigti tik toks istorikas, kuris vadovaujasi emocijomis ar refleksais, o ne kruopščia įvairių aplinkybių bei faktų analize. Ir pirmiausia jis turi žinoti, kad kone per visą tarpukario Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį Sovietų Sąjunga buvo savotiškas, nors ir iliuzinis, garantas nuo "ponų Lenkijos" ir net nacionalsocialistinės Vokietijos.
Jai, tai yra Sovietų Sąjungai, buvo palanki įtakinga Lietuvos kairioji inteligentija, proletariato diktatūra žavėjosi ir liaupsino kaip žmonijos ateitį ir tokie žmonijos protai, kaip Theodore'as Dreiseris, Maksimas Gorkis, Romainas Rolland'as, Ernestas Hemingway'us, Erskine'as Caldwellis, Eptonas Sinclairis, Bernardas Shaw, Herbertas Wellsas, Henri Barbusse'as, Johannesas Becheris, Bertoldas Brechtas, Heinrichas ir Thomas Mannai, Lionas Feuchtwangeris, Martinas Andersenas Nexo, Luis Aragonas, Paulis Eluard'as, Katharine Susannah Prichard ir daugybė kitų, kad kone kiekviename Lietuvos kioske galėjai nusipirkti sovietines "Izvestijas", kad teisybę apie Sovietų Sąjungą lietuvis sužinodavo tik iš katalikiškosios spaudos (oficialioji spauda Sovietų Sąjungai buvo gana palanki), kad "Lietuvos žinios" rašė, kaip laimingai gyvena Rusijos kolchozininkai. Tiesa, smetoninė valdžia Lietuvą orientavo į Prancūziją ir Angliją, bet Sovietų Sąjungos įtaka visą laiką buvo juntama. Taigi smetoninė vyriausybė didelės atramos savo tautoje karo atveju negalėjo tikėtis. O patį svarbiausią neigiamą vaidmenį suvaidino didžioji iliuzija, kad ir nevisiškai laisva, užtat saugi ir gyva Lietuva bus tik Sovietų Sąjungoje.
O jau 1944 m. sugrįžus sovietams toji iliuzija subyrėjo kaip kortų namelis, ją, tą iliuziją, buvo sukrėtusios ir šiurpulingos 1941 m. birželio 14 ir 15 d. tremtys. Paskutinį ir lemiamą smūgį tai iliuzijai trenkė 1944 m. visuotinė mobilizacija į raudonąją armiją.
Vokiškų mobilizacijų išpaikinti lietuviai sabotavo ir sovietinę mobilizaciją. Bet šituo atžvilgiu sovietai pasirodė kur kas žiauresni negu naciai – jie ne tik šaudė bėgančius į mišką slėptis jaunus vyrus, bet ir pleškino ištisus kaimus, kuriuose tokių "dezertyrų" atsirasdavo daugiau. Nuodėguliais ir pelenais buvo pavirtę Klepočiai, Kaniūkai, Lizdai ir kiti kaimai. Nieko kito lietuviams neliko, kaip imti ginklą į rankas.
Žodžiu, neteisėta mobilizacija davė pradžią teisėtam partizaniniam karui.
Todėl norint geriau suprasti, kodėl Lietuvoje partizanai negerbiami ir jais nesididžiuojama taip, kaip jie to savo didvyriška, pasiaukojama kova nusipelnė, reikėtų prisiminti ir tai, kas vyko Niurnberge po Antrojo pasaulinio karo.