Verslo finansavimas skirstomas į ilgalaikį finansavimą verslo plėtrai ir trumpalaikį finansavimą verslo stabilumui užtikrinti. Žemiau aprašomi labiausiai paplitę ilgalaikio ir trumpalaikio finansavimo būdai.
Verslo plėtros (ilgalaikio) finansavimo būdai
Ilgalaikė banko paskola - bene pigiausias ir labiausiai paplitęs verslo plėtros finansavimo būdas. Trejų - septynerių metų trukmės paskolas verslo plėtrai teikia dauguma šalies komercinių bankų. Tarp bankų reikalavimų ūkio subjektui, norinčiam gauti ilgalaikę paskolą, svarbiausi yra šie du: ūkio subjektas turėtų nuo 20 iki 40 proc. investicinio projekto vertės finansuoti nuosavomis lėšomis; ūkio subjektas turi įkeisti bankui turtą, kurio vertė 1,5 karto didesnė negu norima gauti paskolos suma, arba pateikti bankui kitą paskolos grąžinimo užtikrinimą (garantiją, laidavimą ar kita).
Smulki arba vidutinė įmonė, norinti gauti paskolą verslo plėtrai, bet neturinti pakankamo arba bankui patrauklaus užstato, gali kreiptis į banką dėl paskolos su
UAB "Investicijų ir verslo garantijos" garantija suteikimo. Platesnė informacija apie garantijas banko paskoloms straipsnyje
"Paramos jūsų verslui programos".
Ilgalaikių paskolų palūkanos dažniausiai būna kintamos. Palūkanų dydis priklauso nuo valiutos, kuria norite skolintis, ir vidutinės šešių mėnesių tarpbankinės skolinimosi šia valiuta palūkanų normos LIBOR. Kintamos palūkanos apskaičiuojamos kas pusmetį prie atitinkamos valiutos šešių mėnesių LIBOR pridedant paskolos sutartyje užfiksuotą banko maržos dydį. Pavyzdžiui, jeigu paskolos sutartyje nustatyta, kad paskolos palūkanos sieks "LIBOR + 4,5", o LIBOR paskolos paėmimo dieną siekia 3 proc., tuomet pusę metų mokėsite 7,5 proc. metines palūkanas, kitą pusmetį palūkanos bus pakeistos tiek, kiek pasikeis LIBOR. Paskolų litais palūkanos dažniausiai nustatomos prie vidutinės šešių mėnesių tarpbankinės skolinimosi litais palūkanų normos VILIBOR pridedant nustatytą banko maržą.
Smulkios ir vidutinės įmonės gali kreiptis į bankus dėl lengvatinės paskolos suteikimo.
Lizingas - taip pat labai paplitusi verslo finansavimo forma. Lizingas skirstomas į finansinį lizingą ir veiklos lizingą. Finansinis lizingas nuo veiklos lizingo skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju lizingo sutarties terminui pasibaigus išperkamas turtas pereina lizingo gavėjo nuosavybėn, o antruoju atveju lieka lizingo bendrovės nuosavybėje. Norėdamas pasinaudoti lizingo paslauga, ūkio subjektas turi nuo 15 iki 30 proc. perkamo turto vertės sumokėti nuosavomis lėšomis.
Už naudojimąsi lizingo paslauga ūkio subjektas moka pastovias arba kintamas palūkanas, kurios paprastai būna kiek aukštesnės negu paskolų palūkanos. Nereikėtų painioti lizingo palūkanų ir lizingo būdu perkamo turto vidutinio metinio pabrangimo normos. Vidutinis metinis pabrangimas skaičiuojamas visą procentais išreikštą turto pabrangimą per lizingo sutarties galiojimą padalinus iš lizingo sutarties galiojimo metų skaičiaus. Tuo tarpu metinės palūkanos apskaičiuojamos ne nuo visos lizingo būdu perkamo turto vertės, o tik nuo likusios neišpirktos palūkanų apskaičiavimo dieną turto vertės. Todėl vidutinio metinio pabrangimo norma būna žymiai mažesnė, negu metinių palūkanų norma.
Dauguma Lietuvos lizingo bendrovių siūlo atgalinio lizingo paslaugą. Šios paslaugos esmė - bankas gali nupirkti iš įmonės jos turtą ir jai pačiai parduoti tą turtą lizingo būdu. Tokie sandoriai paprastai sudaromi ūkio subjektams siekiant panaudoti ilgalaikiame turte įšaldytas lėšas. Šių sandorių atveju palūkanos paprastai būna truputį aukštesnės, o nuosavo įnašo dalis didesnė, negu paprastų lizingo sandorių atveju.
Rizikos kapitalo fondai investuoja į sparčiai augančių, perspektyvių įmonių akcinį kapitalą. Ši finansavimo forma paprastai būna brangesnė negu paskola ar lizingas, todėl ją dažniausiai renkamasi tuo atveju, jeigu įmonė negali pasiskolinti iš banko tiek pinigų, kiek jai reikia, arba tokiomis sąlygomis, kokiomis jai reikia. Rizikos kapitalo fondai dažniausiai investuoja į įmonių akcinį kapitalą, įsigydami naujos emisijos akcijas. Paprastai šie fondai įsigyja nuo 30 iki 50 proc. įmonės akcijų (t. y., jie nesiekia visiškai perimti įmonės valdymo). Šie fondai siekia gauti dividendų iš įmonės pelno arba pelningai parduoti akcijas ateityje, dažniausiai po ketverių - penkerių metų. Akcijas fondai gali parduoti strateginiam investuotojui, nors neretai jau sutartyje dėl investicijų numatoma, kad pirmumo teisę išperkant akcijas turės esami įmonės akcininkai.
Fondus mažiau domina įmonės dalyvavimas investiciniame projekte nuosavomis lėšomis. Pritraukiant investicijas į kapitalą taip pat nereikalingas užstatas. Tačiau kiti fondų reikalavimai įmonėms, kurios nori gauti investiciją, yra labai aukšti. Pavyzdžiui, įmonei turi vadovauti patyrę vadovai, įmonės apyvarta kelerius metus iš eilės turi augti bent po keliasdešimt procentų per metus, įmonė turi veikti pelningai, prognozuojamas investicijų pelningumas turi siekti bent 30 proc. per metus ir pan. Deja, naujai įmonei pritraukti investicijų būna įmanoma tik tuo atveju, jei fondų valdytojus sužavi vadovai, būsimasis įmonės produktas ir jei esama pagrindo manyti, jog tikėtinas fondo investicijos pelningumas bus labai aukštas.
Verslo stabilumo (trumpalaikio) finansavimo būdai
Banko paskola apyvartiniam kapitalui papildyti - šis apyvartinio kapitalo finansavimo būdas dažniausiai būna pigiausias. Paskolos apyvartiniam kapitalui paprastai teikiamos tik iki vienerių metų laikotarpiui, todėl nustatomos fiksuotos palūkanos. Paprastai trumpalaikės paskolos palūkanų norma būna aukštesnė, negu ilgalaikės paskolos. Paskolai gauti turi būti įkeistas įmonės ar kito asmens turtas, kurio vertė apie 1,5 karto viršija norimos gauti paskolos sumą.
Kredito linija - tai apyvartinio kapitalo finansavimo būdas, kai įmonė, turėdama tam tikrą banko nustatytą skolinimosi limitą, gauna šio limito neviršijančią sumą iš banko tada, kai jai šios sumos prireikia, ir grąžina tada, kai gauna atsiskaitymą už parduotas prekes ar paslaugas. Dažniausiai kredito linija imama tada, kai įmonės kapitalo poreikis labai svyruoja ir papildomo finansavimo įmonei reikia vidutiniškai tik 10 - 20 dienų per mėnesį. Kredito linijoms bankai nustato dvi palūkanų normas: vieną - panaudotai kredito linijos sumai, kitą - nepanaudotai. Metinė palūkanų norma nepanaudotai kredito linijos sumai paprastai siekia apie 1 proc. Vadinasi, įmonė, kai papildomas finansavimas jai nereikalingas, moka tik labai nedidelį mokestį už turimą limitą.
Overdraftas - finansavimo forma, kai įmonė gali turėti neigiamą, banko nustatyto limito neviršijantį atsiskaitomosios sąskaitos likutį. Ši apyvartinio kapitalo finansavimo forma yra brangesnė, negu paskola ir kredito linija, tačiau ja patogu naudotis, o sutarties sudarymo procedūros nėra sudėtingos. Paprastai neigiamo sąskaitos likučio buvimo terminas būna ribotas - per sutartyje nustatytą laiką nuo neigiamo likučio atsiradimo dienos įmonė turi jį padengti, priešingu atveju teks mokėti baudas.
Faktoringas - prekybos finansavimo forma, kai prekių pardavėjas perleidžia faktoringo bendrovei savo teisę į pirkėjo skolą. Prekių pirkėjas faktoringo bendrovei iš karto sumoka nuo 10 iki 30 proc. bendros prekių vertės, o šį mokėjimą gavusi faktoringo bendrovė pardavėjui sumoka nuo 70 iki 90 proc. bendros prekių vertės. Likusią prekių vertės dalį faktoringo bendrovė pardavėjui sumoka tada, kai gauna visą pirkėjo apmokėjimą. Už suteiktą kreditą (pardavėjo gautos ir pirkėjo sumokėtos sumos skirtumą) pardavėjas moka sutartyje su faktoringo bendrove nustatytas palūkanas.
Pervedamieji akredityvai - tai yra atsiskaitymų instrumentas, o ne kreditavimo forma, tačiau jie gali padėti įvykdyti tarptautinę prekybos operaciją, jeigu kliūtis - pardavėjo nepasitikėjimas pirkėju. Dažnai pardavėjai šią problemą bando spręsti reikalaudami išankstinio atsiskaitymo, tačiau yra kitas būdas. Pavyzdžiui, jūsų pirkėjas per savo banką išleidžia pervedamąjį akredityvą į jūsų banką, o jūsų bankas per tiekėjo banką perveda akredityvą jūsų tiekėjui. Tokiu būdu pirkėjo bankas prisiima įsipareigojimą apmokėti už prekes tuo atveju, jeigu pirkėjas nemokus. Tiekėjas, gavęs akredityvą (atitinkamai ir pirkėjo banko įsipareigojimą), išsiunčia prekes. Gavęs prekes pirkėjas sumoka už jas, ir pardavėjas gauna atsiskaitymą už prekes pagal kontraktą, o jūs - pelną iš prekybos operacijos.
