Kartais dėl kokių nors priežasčių reikia atleisti darbuotoją, tačiau neišeina ar yra netikslinga tai padaryti darbdavio iniciatyva.


Tada dažniausiai naudojami du būdai – darbuotojo išėjimas (atleidimas) iš darbo savo noru arba darbuotojo atleidimas šalių susitarimu.

Šį norėčiau parašyti apie konkretų darbuotojų atleidimo iš darbo būdą – kai darbuotojas išeina iš darbo savo noru, nors kartais pats galbūt to visai ir nenori.

Manyčiau, kad šis būdas yra vienas iš saugesnių darbuotojų atleidimo iš darbo būdų, t.y. ginčo dėl neteisėto atleidimo iš darbo tikimybė yra gana maža, tačiau tik su viena sąlyga – jeigu viskas bus atlikta teisingai ir pagal įstatymų reikalavimus, ir jeigu darbuotojas pats savo laisva valia parašys pareiškimą atleisti jį iš darbo. Tokiu atveju, praktiškai net neliks prasmės darbuotojui (beje, jau buvusiam) ginčytis dėl neteisėto atleidimo.

Taip pat, manau, reikalinga žinoti, ne tik jūsų pareigas, bet ir teises tais atvejais, kai darbuotojas iš tikrųjų išeina iš darbo savo noru.

Darbo kodeksas tokį darbuotojo atleidimą vadina darbo sutarties nutraukimu darbuotojo pareiškimu (Darbo kodekso 127 straipsnis). Pagrindinis dokumentas šiuo atveju yra būtent darbuotojo pareiškimas (prašymas, pranešimas ar bet kaip kitaip pavadintas dokumentas) nutraukti darbo sutartį.

Darbuotojo atleidimas iš darbo "savo noru"

Niekam ne paslaptis, kad darbuotojai kartais yra atleidžiami "savo noru", nors patys to ne visiškai nori, ar net visai nenori. Taip dažnai bandoma taikiai išsikirti su darbuotoju, kuris dėl kokių nors priežasčių nėra tinkamas dirbti toliau.

Tokiais atvejais, yra pavojus, kad vėliau, praėjus kelioms dienoms, darbuotojas ginčys net ir tokį atleidimą, įrodinėdamas, kad buvo priverstas pasirašyti darbdavio surašytą prašymą, kad prieš jį buvo panaudotas spaudimas ir kad iš tikrųjų jis visiškai nenorėjo nutraukti darbo sutarties savo noru. Kad taip neatsitiktų, arba, kad ginčo atveju jūsų pozicija būtų stipresnė, patartina laikytis kelių taisyklių.

Visų pirma, pareiškimą atleisti iš darbo darbuotojas turėtų surašyti savo ranka, nurodyti jame pageidaujamo atleidimo datą, pareiškimo surašymo datą bei pasirašyti. Beje, visada atminkite, kad pagal Darbo kodeksą darbuotojas savo pareiškimą atleisti iš darbo gali atšaukti per tris dienas nuo jo padavimo dienos. Todėl rekomenduotina, kad darbuotojo prašomo atleidimo data sutaptų su realia data, o paties pareiškimo data gali būti ir ankstesnė.

Be to, yra patartina, kad tokiais atvejais būtų bent keletas liudininkų, kurie esant reikalui galėtų patvirtinti, kad pareiškimą atleisti iš darbo darbuotojas surašė pats, savo laisva valia ir niekieno neverčiamas ir kad prieš jį nebuvo panaudotas joks spaudimas bei kad jokio konflikto tarp darbuotojo ir darbdavio nebuvo.

Tokių liudytojų parodymai gali būti labai svarbūs, jeigu vėliau darbuotojas bandytų įrodinėti, kad jo valios išeiti iš darbo "savo noru" nebuvo ar kad prieš jį buvo panaudotas spaudimas ir jis buvo priverstas parašyti pareiškimą atleisti jį iš darbo.

Kai darbuotojas iš tikrųjų išeina pats

Kai darbuotojas iš tikrųjų išeina iš darbo savo noru, jums reikėtų žinoti savo teises, susijusias su tokiu darbo sutarties nutraukimu. Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis darbo kodekso nuostatomis, darbuotojas gali tokiu būdu nutraukti tiek terminuotą, tiek neterminuotą darbo sutartį.

Be to, apie tokį darbo sutarties nutraukimą darbuotojas privalo įspėti darbdavį raštu ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Tai reiškia, kad jūs turite teisę reikalauti, kad nuo darbuotojo pareiškimo atleisti iš darbo padavimo dienos, jis dar atidirbtų keturiolika dienų. Iš kitos pusės, įstatymai nedraudžia patenkinti jo prašymą ir anksčiau – viskas šiuo atveju priklauso nuo darbdavio valios.

Tačiau darbo kodekso 127 straipsnis numato, kad jeigu darbuotojo prašymas pagrįstas tam tikromis priežastimis, darbuotojas gali nutraukti darbo sutartį įspėjęs darbdavį tik prieš tris dienas. Tokios priežastys: darbuotojo liga ar invalidumas, trukdantis tinkamai atlikti darbą, arba kitos svarbios priežastys, numatytos kolektyvinėje sutartyje (jeigu tokia egzistuoja), o taip pat jei darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį.

Kaip jau buvo minėta, darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti pareiškimą tik darbdaviui sutikus. Tai reiškia, kad net ir tuo atveju, kai darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį yra jau paduotas, tris dienas jis turi teisę apsigalvoti ir jį atšaukti bei likti dirbti toliau.

Jeigu jis to per tris dienas nepadaro, vėliau šios darbuotojo teisės įgyvendinimas priklauso tik nuo darbdavio – jeigu darbdavys nesutiks, vėlesnis pareiškimo atšaukimas yra negalimas. Beje, manyčiau, kad ši darbuotojo teisė išnyksta ir tuo atveju, jeigu jis, remiantis jo pareiškimu, yra atleidžiamas per tą trijų dienų terminą. Tokiu atveju darbuotojas negali atšaukti pareiškimo ir reikalauti būti priimamas atgal į darbą.

Taip pat yra svarbu žinoti, jog darbo kodekso 127 straipsnis numato, jog darbo sutartyje gali būti sulygta: jeigu sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties (pagal 127 straipsnio 1 dalį), tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms ir kt.

Tačiau šia nuostata galima pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu ji yra įrašyta į konkretaus darbuotojo darbo sutartį. Priešingu atveju reikalauti atlyginti darbuotojo mokymosi išlaidas negalėsite.

Toliau - apie darbuotojų atleidimą šalių susitarimu.

---

Kiti ciklo straipsniai:
Darbuotojų atleidimas iš darbo (1): drausminės nuobaudos skyrimas
Darbuotojų atleidimas iš darbo (3): o gal susitarti?

---