Bankroto bylos iškėlimas
Pasirengimo nagrinėti bankroto bylą teisme esmė yra nustatyti visą skolininko turimą turtą ir jo įsipareigojimus tam, kad būtų įmanoma įvertinti skolininko mokumą ar nemokumą.
Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 3 d. nustatyta, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu:
- įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus;
- įmonei iškelta restruktūrizavimo byla.
- pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus 10 straipsnio 10 ir 12 dalyse numatytus atvejus.
10 str. 10 dalyje numatyta, kad kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, jis turi pasiūlyti asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą.
Ši suma negali būti didesnė kaip dešimt tūkstančių litų. Jeigu nurodytas asmuo teismo nustatytu laiku įvykdo papildomą sąlygą, t. y. įmoka teismo nustatytą sumą, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka.
Įmokėjęs teismo nurodytą sumą, kreditorius įgyja teisę kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti įmokėtą sumą iš įmonės vadovo ir savininkų, kurie kreditoriui atsako solidariai. 10 str. 12 dalyje numatyta, kad jeigu darbuotojas pareiškimą teikia dėl neįvykdytų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, reikalavimų atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe, tai bankroto byla taip pat gali būti keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka.
Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 5 d nustatyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš dviejų sąlygų.
1 sąlyga: įmonė yra nemoki arba įmonė daugiau kaip tris mėnesius vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą
Palyginti su ankstesniuoju, iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiu 1997 m. birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatymu Nr. VIII-270, įmonės nemokumo sąvoka yra pakeista iš esmės.
Dabar galiojančio Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. nustatyta, kad nemokumu laikoma tokia įmonės būklė, kai ji neatsiskaito su kreditoriais praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įmonės įsipareigojimams įvykdyti, ir pradelsti įsipareigojimai (skola) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Įsipareigojimais laikomi bet kokie įsipareigojimai, nustatyti tiek teisės aktuose, tiek sutartyse, įskaitant baudas, palūkanas, delspinigius. 1997 m. birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatyme įmonės nemokumu buvo laikoma tokia įmonės būsena, kai jos finansiniai įsipareigojimai lygūs jos turtui arba jį viršija.
Kaip matome, šiuo metu galiojantis Įmonių bankroto įstatymas leidžia daug anksčiau pradėti bankroto bylos procedūrą, kadangi įmonė nemokia laikoma jau nuo to momento, kai jos įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, o anksčiau reikėjo, kad įmonės įsipareigojimai būtų lygus ar viršytų jos turimą turtą. Kitaip tariant, nemokumo kartelė buvo sumažinta du kartus.
Atrodytų, kad taip sudaromos palankesnės sąlygos patenkinti kreditorių reikalavimus. Tačiau Laisvosios rinkos instituto nuomone, įgyvendinus šias pataisas bankroto procedūros galės būti inicijuotos net toms įmonėms, kurios turi tik laikinų sunkumų, nors apskritai yra pajėgios normaliai dirbti ir atsiskaityti su kreditoriais be bankroto procedūrų.
Tik tuomet, kai turtas tampa mažesnis už įsipareigojimus, galima pagrįstai kalbėti apie negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Sunku nesutikti ir su kitu Laisvosios rinkos instituto teiginiu, kad įmonė yra ir gali būti laikoma nemokia tik jeigu teismas nustato, jog nei trumpalaikėje, nei ilgalaikėje perspektyvoje ji neturi realių galimybių atsiskaityti su kreditoriais, tačiau toks pasiūlymas įstatymo leidėjo buvo atmestas.
Nors šiuo metu teismas ir negali atsižvelgti į įmonės mokumą ne tik trumpalaikėje, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje, tačiau dabar įmonės nemokumo nustatymo kriterijai yra geresni už 1997 m. birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintus įmonės nemokumo nustatymo kriterijus.
Anksčiau galiojusiame 1997 m. birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatyme įmonės nemokumas buvo nustatinėjamas atsižvelgiant į visų įmonės įsipareigojimų dydį: tiek tų, kurių įvykdymo terminas jau pasibaigęs, tiek ir tų, kurių įvykdymo terminas dar nepasibaigęs.
Šiuo metu galiojančiame Įmonių bankroto įstatyme nustatyta, kad nustatinėjant įmonės nemokumą įmonės turtas lyginamas tik su pradelstais, t. y., tokiais įsipareigojimais, kurių įvykdymo terminas jau suėjęs, taip eliminuojant įsipareigojimus, kurių vykdymo terminas dar nesibaigė.
Dar vienas esminis skirtumas nustatinėjant įmonės nemokumą bankroto bylos iškėlimo momentu - pagal 1997 m. birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatymo 13 straipsnio 3 dalį teismas galėjo iškelti įmonei bankroto bylą tuo atveju, jeigu buvo pagrindo teigti, jog įmonė yra nemoki.
Įstatymas nereikalavo, kad jau bankroto bylos iškėlimo momentu teismas iš esmės išspręstų įmonės mokumo ar nemokumo klausimą. Tokiu būdu teismas galėdavo iškelti bankroto bylą, jei yra tam tikros teisinės prielaidos, t. y., jei pagal ieškovo (ieškovų) pateiktus ar teismo išreikalautus dokumentus preliminariai būdavo pakankamas pagrindas manyti, jog įmonės finansiniai įsipareigojimai yra lygūs įmonės turtui ar jį viršija.
>
