Konkurencijos draudimas ir darbo santykiai

Nedidelėje Lietuvos rinkoje kvalifikuotų darbuotojų perbėgimai ar perviliojimai į konkuruojančias įmones, darbuotojų kuriamos naujos įmonės, dirbančios tame pačiame rinkos segmente - gana skausminga problema darbdaviams.

Investicijos į darbuotojo kvalifikaciją, darbo įgūdžiai tam tikroje rinkoje, įmonėje taikomi darbo organizavimo metodai – konkurento laimikis.

Išlaidos naujo darbuotojo paieškoms bei auginimui, prarasta rinkos dalis ir galbūt nenuspėjamos pasekmės ateityje – darbdavio praradimas.

Siekdami išvengti tokių rezultatų darbdaviai vis dažniau į darbo sutartis įtraukia sąlygas dėl konkurencijos draudimo arba sudaro atskirą sutartį dėl konkurencijos draudimo bei taip įpareigoja "pabėgusį" darbuotoją atlyginti darbdavio patirtus nuostolius pažeidus draudimą konkuruoti.

Maksimalus terminas – 2 metai

Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs LR Darbo kodeksas, deja, atskirų nuostatų, reguliuojančių konkurencijos draudimą, nenustato. Remiantis LR Darbo kodekso 9 str. kaip analogija tenka vadovautis LR Civilinio kodekso 2.164 str., numatančiu konkurencijos draudimą komercinio atstovavimo atvejais.

Pagal minėtą straipsnį šalys gali raštu susitarti dėl konkurenciją draudžiančių sąlygų pasibaigus pagrindinei sutarčiai ne ilgiau nei dvejiems metams. Šalys gali susitarti dėl atlyginimo, tačiau atlyginimo dydis nėra reglamentuojamas.

Konkurencijos ribojimas apibrėžiamas tam tikra teritorija ir prekių ar paslaugų rūšimis arba klientų grupe ir teritorija. Ruošiant konkurenciją draudžiančias sąlygas atsižvelgiant į konkrečią situaciją vertėtų detalizuoti šį gana lakonišką sąrašą ir, pavyzdžiui, numatyti draudimą dalyvauti savo kapitalu konkuruojančioje įmonėje ir pan.

Užsienio patirtis

Nuostatos gana aiškios, tačiau nevertėtų jų automatiškai perkelti į darbo teisės reglamentuojamą sritį. Darbdaviui, pasiryžusiam apginti savo interesus, tektų vertinti, ar LR Civilinio kodekso nuostatos, nustatančios reikalavimus konkurencijos draudimo sąlygoms, atitinka darbo įstatymų pradmenis ir prasmę (LR Darbo kodekso 9 str. 2 d.).

Kadangi Lietuvoje nėra susiformavusios ginčų, kylančių dėl konkurencijos draudimo sąlygų vykdymo, sprendimo praktikos, darbdaviui, sprendžiančiam, ar konkurencijos draudimo sąlygos atitinka darbo įstatymų pradmenis ir prasmę, galėtų padėti užsienio šalių patirtis.

Olandijoje į darbo sutartis įtraukiamos konkurencijos draudimo pasibaigus darbo santykiams sąlygos nėra retenybė. Reikalavimai tokioms sąlygoms pagal Olandijos Civilinį kodeksą (kuris buvo vienas pagrindinių šaltinių ruošiant Lietuvos Civilinį kodeksą) nėra griežti – rašytinė forma ir darbuotojo pilnametystė. Tačiau Olandijos parlamente praėjusių metų pradžioje priimtas teisės aktas numato papildomą įpareigojimą darbdaviui mokėti teisingą atlyginimą už tokios sąlygos galiojimo laikotarpį.

Kaimynai lenkai konkurencijos draudimo sąlygas reguliuoja Darbo kodekse. Sutartis dėl draudimo konkuruoti su darbdaviu tęsiantis darbo santykiams gali būti sudaroma su bet kokiu darbuotoju be jokių apribojimų. Tačiau sutartys dėl konkurencijos draudimo po darbo sutarties pasibaigimo gali būti sudaromos tik su darbuotojais, dirbančiais su informacija, kurios paskleidimas galėtų sukelti darbdaviui nuostolių. Sudaręs sutartį dėl konkurencijos draudimo po darbo sutarties pasibaigimo darbdavys Lenkijoje įpareigojamas mokėti darbuotojui atlygį, ne mažesnį negu 25 proc. sumos, kurią darbuotojas gautų dirbdamas per sutarties galiojimo laiką.

Belgijoje konkurenciją draudžiančias sutartis galima sudaryti ne ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui, tik Belgijos teritorijoje ir tik su darbuotoju, per metus uždirbančiu daugiau nei 25 000 eurų.

Vokietijoje tokios sutartys pagal teismų praktikoje suformuotas taisykles sudaromos ne ilgesniam nei dvejų metų laikotarpiui, darbuotojui mokamas atlygis, ne mažesnis negu 50 proc. sumos, kurią gautų darbuotojas dirbdamas per sutarties galiojimo laiką.

Gynyba nuo konkurentų

Iš šių pavyzdžių aiškėja kelios išvados: darbuotojas įvardinamas silpnesniąja šalimi, kuriai paprastai turi būti garantuojamas tam tikras atlygis už įsipareigojimų pagal konkurenciją draudžiančią sutartį vykdymą; krypstama prie nuomonės, kad tokios sutartys gali būti sudaromos tik su kvalifikuotais darbuotojais.

Nepamirškime, kad bet koks šalių susitarimas turi neperžengti protingumo ir sąžiningumo principų. Tad konkurenciją draudžiančios sąlygos, numatančios darbuotojo įsipareigojimą sumokėti didžiules baudas, nedirbti konkuruojančiose įmonėse, nedalyvauti savo kapitalu tokiose įmonėse, nekurti konkrečiame rinkos segmente naujos įmonės, neturėti verslo ryšių su buvusio darbdavio klientais Lietuvos teritorijoje ir už jos ribų dvejus metus nuo darbo sutarties pasibaigimo ir nenustatančios jokių darbdavio prievolių teismuose tikrai galėtų būti įvertintos kaip neatitinkančios darbo įstatymų pradmenų ir prasmės.

Nors ir yra tam tikros rizikos dėl sąlyginio teisinio neapibrėžtumo, vis tik darbdaviai turėtų pasinaudoti jiems įstatymų suteikiamomis galimybėmis apsaugoti savo teisėtus interesus bei priversti darbuotojus atsakingiau vertinti konkurentų pasiūlymus.