Labiau nepasisekti Lietuvai tiesiog negalėjo. Kurią užsienio valiutą Centrinis bankas bepasirinkdavo fiksuotam lito kursui palaikyti, jos vertė kildavo, neišvengiamai įtakodama Lietuvos įmonių konkurencingumą tarptautinėje arenoje.

Taip atsitiko su JAV doleriu, kuris euro atžvilgiu 1999-2002 metų laikotarpiu kilo 25 proc.

Tas pats įvyko ir su euru, kuris nuo perrišimo pradžios 2002 vasarį per vienerių metų laikotarpį spėjo pabrangti apie 20 proc.

Valiutos kursas yra vienas pagrindinių šalies konkurencingumo tarptautinėje rinkoje rodiklių. Brangstant fiksuoto valiutos kurso pagrindui, neišvengiamai brangsta ir vietinė valiuta – litas. Dėl to eksportuojamos prekės tampa brangesnės ir mažiau paklausios užsienyje. Šalies gamintojai jaučia importuojamų prekių spaudimą, kurios pinga ir tampa patrauklesnės vietiniams vartotojams.

Aukščiau pateikti skaičiai byloja, jog 1999-2003 metų laikotarpiu lietuviškos prekės vien dėl dolerio-euro kurso svyravimo pabrango apie 45 proc. Potencialiai mažėja eksportas, importuojamos prekės keičia vietines – visa tai neigiamai įtakoja bendrąjį vidaus produktą ir realiąsias pajamas gyventojams.

Prie šių faktų dar paminėkime tai, jog viena iš pagrindinių Lietuvos makroekonominių problemų yra didžiulis einamosios sąskaitos deficitas, kuris ilgą laiką viršijo leistiną deficito ribą, ir turėsime svarias priežastis lito devalvacijai pagrįsti.

Lietuvos gamintojai ne kartą vartojo panašius argumentus, darydami spaudimą valdžios atstovams ir ragindami imtis atitinkamų veiksmų, tačiau Lietuvos banko vadovybė buvo "užsispyrusi, abejinga ir akla" griežtai pasisakydama prieš bet kokį galimą lito kurso keitimą.

Kaip yra iš tikrųjų?

Lietuvai užsibrėžus tikslą 2006-2007 metais tapti euro zonos nare, kalbos apie lito devalvaciją niekaip nesulauktų politinio pritarimo, tačiau visgi pamąstykime, ar iš tikrųjų monetarinės politikos formuotojai nepaisė šalies ūkio vystymosi interesų, ar iš tikrųjų jie buvo "užsispyrę, abejingi ir akli" ir ar iš tikrųjų lito devalvacija atneštų teigiamų pasekmių šalies ūkio vystymuisi?

Visų pirma galime kelti klausimą, ar nominali lito devalvacija padarytų lietuviškas prekes konkurencingesnes užsienio rinkoje? Reikėtų laiko, kol tokios politikos pasekmės leistų eksportuotojams padidinti gamybą, rasti naujų užsakymų ir uždirbti daugiau pajamų. Tuo tarpu dėl nuvertėjusios vietinės valiutos importuojamų prekių kainos smarkiai išaugtų. 70 proc. importo į Lietuvą yra investicinės ir tarpinio vartojimo prekės, kurios neturi substitutų šalies rinkoje. Pabrangus šioms prekėms, neišvengiamai didėtų lietuviškų gaminių savikaina, atsirastų spiralinis infliacijos efektas. Vargu ar po nominalios devalvacijos realus efektyvus lito kursas atsidurtų geresnėje padėtyje nei prieš devalvaciją.



Tačiau tokia politika neabejotinai atneštų daugybę neigiamų pasekmių Lietuvos ekonomikai. Galėtume kalbėti apie sugriautą pasitikėjimą tarptautinėse kapitalo rinkose, rizikos didėjimą, kylančias palūkanų normas, jau minėtą infliacijos poveikį ir t. t. Dėl padidėjusios rizikos ir palūkanų normų mažėtų investicijos, prekybos apimtys, sunkiau būtų užmezgami partnerystės ryšiai su užsienio kompanijomis, niūresnės taptų šalies ekonomikos augimo perspektyvos.

Kalbant apie einamosios sąskaitos deficito koregavimą, nepamirškime, jog devalvacija atneš teigiamą poveikį tik tada, jei eksporto ir importo elastingumų (valiutos kurso atžvilgiu) suma yra didesnė už vienetą. Kita vertus, monetarinės politikos priemonės fundamentaliai įtakoja nominalų, bet ne realų valiutos kursą. Todėl jei norime centrinės valdžios įsikišimo koreguojant einamąją sąskaita, turėtų būti naudojamos fiskalinės, o ne monetarinės politikos priemonės.

Šiek tiek faktų

Pažvelkime faktams į akis ir panagrinėkime, ar iš tikrųjų stiprėjantis litas buvo toks žalingas Lietuvos eksportuotojams. Tiesa, jog rublio nuvertėjimas 1998 metais turėjo skaudžių pasekmių eksportui į Rytų rinkas, tačiau bendrai per paskutinius trejus metus, nepaisant smarkaus lito stiprėjimo, eksporto metinis augimo tempas buvo apie 20 proc., tuo tarpu importas atitinkamai augo tik 13 proc. 1999-2002 m. pagrindiniu lito stiprėjimo laikotarpiu einamosios sąskaitos deficitas (proc. nuo BVP) sumažėjo nuo grėsmingo 11 proc. iki 4,8 proc.

Šitie faktai patvirtina įvairių tyrimų parodymus, jog tradiciniai makroekonominiai rodikliai tesugeba paaiškinti tik apie trečdalį eksporto-importo paklausos dinamikos Baltijos šalyse. Daug svarbesni yra pereinamieji struktūriniai faktoriai, tokie kaip priėjimo prie užsienio rinkų turėjimas, produktų kokybės standartų kėlimas, gerų santykių su partneriais palaikymas. Eksporto augimo prasme Lietuvai daug svarbiau yra išlaikyti geros prekybos partnerės įvaizdį, negu turėti palankų valiutos kursą. Lito devalvacija neigiamai paveiktų gerų prekybos santykių palaikymą su užsienio šalimis ir iš tiesų būtų žalinga ekonomikos vystymosi perspektyvoms.

Panašus paradoksalus fenomenas yra aptinkamas ir JAV praktikoje – atliktų studijų rezultatai rodo, jog pagrindinių vietinių gamybos įmonių akcijos kildavo brangstančio dolerio laikotarpiais, nepaisant pingančio importo spaudimo ir didėjančių eksporto kainų. Paul O'Neal, Jungtinių Amerikos Valstijų iždo vadovas, (Lietuvoje = finansų ministras) visada buvo griežtas valiutos kurso koregavimo klausimu, ne kartą pabrėždamas, jog "geros kompanijos nesuklesti ir nepasitraukia iš verslo dėl valiutos kurso pokyčių".

Lietuva užsigrūdino...

Kaip akcentuoja plačiai žinomas šalių konkurencingumo didinimo strategas M. E. Porter iš Harvardo, padėties koregavimas naudojant dirbtines makroekonomines priemones yra žalingas šalies konkurencingumo perspektyvoms ilgajame laikotarpyje.



Vienintelis dalykas, kuris kelia šalies gyventojų pajamas, yra produktyvumo didėjimas. Sulaukdamos pagalbos iš viršaus, įmonės nesirūpina kompanijos restruktūrizavimu, nebando spręsti problemų iš esmės, didinti produktyvumą ir taip kelti konkurencingumo lygį. Susidūrusios su brangstančių kainų fenomenu kompanijos yra priverstos ieškoti inovatoriškų priemonių gamybos kaštams ir vidiniams procesams optimizuoti bei konkuruoti ne kainų, bet produktų unikalumo ir išskirtinumo lygyje.

Kad ir kaip keistai skambėtų, dolerio-euro kurso svyravimas ir Centrinio banko "užsispyrimas laikytis savo" Lietuvai buvo pats naudingiausias.

Nors lito kurso stiprėjimas buvo gana skausmingas daugeliui Lietuvos įmonių, tačiau žvelgiant iš ilgalaikių perspektyvų visa tai užgrūdino vietines kompanijas ir leido pakelti tikrąjį konkurencingumo lygį, ką patvirtina didėjančios eksporto apimtys. Devalvacija atneštų daugiausiai žalingas pasekmes Lietuvos ekonomikai tiek makro, tiek mikro prasme.