Kontrastas tarp tarybiniu laikotarpiu apšnerkštų krautuvėlių ir šiandienių asortimento gausa stebinančių didžiųjų prekybos centrų yra tiesiog pribloškiantis.

Prekybos sektoriaus plėtra yra itin sparti. Antai 2002 metais mažmeninės prekių apyvartos augimas, palyginti su 2001 metais, viršijo daugelio kitų ūkio šakų augimą ir sudarė 8,1 proc. (be variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybos). Tai vidutiniai mažmeninės prekybos įmonių augimo tempai. Tuo tarpu kai kurių ypač energingai besiplėtojančių prekybos tinklų prieaugis pastaraisiais metais siekė net 15 proc. ir daugiau.

Malonu yra ir tai, kad išaugo teikiamų paslaugų kultūra, pirkėjas gauna gana geros kokybės prekių, beveik negaišta laiko eilėse, kur kas racionalesnė yra teritorinė prekybos objektų dislokacija.

Toks yra mažmeninės prekybos sektoriaus šiandienis fasadas. Tačiau visuomenei turėtų rūpėti ne tik paradinė, tačiau ir šešėlinė pusė. Tai ypač pasakytina apie populiariuosius prekybos tinklus, kurių plėtra jau įgauna hipertrofuotų bruožų, skatinančių tam tikrų ekonominių patologijų atsiradimą.

Nesąžininga partnerystė

Pirmiausia tai susiję su monopolistinių tendencijų stiprėjimu prekyboje. Antai Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas byloja, kad 2002 metais penkių didžiųjų prekybos tinklų mažmeninė prekių apyvarta sudarė 47 proc. šalies mažmeninės prekių apyvartos, o maisto prekių sektoriuje – net 72,7 proc.

Vien UAB "VP Market", kurio prekybos tinklui metų pradžioje priklausė 161 parduotuvė, užimta mažmeninės prekybos rinkos dalis pernai sudarė 22,4 proc., o maisto prekių grupėje – 34,5 proc.

Antrojo pagal dydį "Iki" mažmeninės prekybos tinko dalis sudaro 10,1 proc., o maisto prekių grupėje – 16,5 proc. bendros mažmeninės prekių apyvartos. UAB "Rimi" šie rodikliai siekė atitinkamai 5,3 proc. ir 8 proc.

Kai kuriose apskrityse didžiųjų prekybos tinklų įsivyravimas dar ryškesnis. Tarkime, Utenos apskrityje 2002 m. jie užėmė net 48,5 proc. mažmeninės prekių apyvartos rinkos, Vilniaus apskrityje – 46,7 proc., Alytaus apskrityje – 45,8 proc., Panevėžio apskrityje – 43,7 proc.

Ūkio subjektai, vyraudami rinkoje, visuomet siekia to paties – geresnių sąlygų sau partnerių sąskaita. Ne išimtis yra tam tikrų teritorijų rinkose įsitvirtinę prekybininkai.

Specialų mažmeninės prekybos tinklo tyrimą atlikusi Konkurencijos taryba daro išvadą, kad, vyraudami rinkoje, didieji prekybos tinklai iš esmės siekia tų pačių tikslų. Derybose su tiekėjais yra reikalaujama palankių sau prekių tiekimo sąlygų, kainų nuolaidų, ilgesnių atsiskaitymo terminų už patiektą produkciją. Tiekėjai, neturėdami pasirinkimo galimybės, yra priversti sutikti.

Esama pagrindo teigti, kad prekių kainų nuolaidos, kurios neretai siekia 10 proc. ir daugiau patiekto produkto vertės, yra finansiniu požiūriu apskritai neteisėtos pajamos. Kitaip tariant, tai yra paslėpta vyraujančia padėtimi rinkoje naudojimosi forma. Kokių nors papildomų paslaugų už šią nuolaidą prekybos tinklai neteikia.

Tvirtinama, kad ši nuolaida, kuri, tarkime, "VP Market" sutartyje įvardijama kaip apyvartos nuolaida, siejama su marketingo paslaugomis ir prekių reklama. Tačiau tai prasilenkia su tikrove, nes, produktui atsidūrus prekybos tinkle, jo reklama – pardavėjo reikalas.

Keistasis "įėjimo mokestis"

"Įėjimo" į prekybos tinklą mokestis – komercinio amoralumo viršūnė. Prekės pardavimu suinteresuoti tiek gamintojas, tiek pardavėjas, nes tai abiejų šių subjektų pajamų šaltinis. Tad kodėl gi vienas iš jų turi mokėti antrajam kažkokį mokestį?

Atsakymas labai paprastas. Vienas iš šių subjektų susikūrė rinkoje išskirtinę padėtį ir gali kitam diktuoti nepalankias sąlygas. Nori, kad taviškis produktas pakliūtų ant "VP Market" lentynos – mokėk duoklę, kuri esti ne tokia jau menka. Antai iš ką tik dienos šviesą išvydusio savaitraščio "Laikas" už teisę pakliūti į "VP Market" tinklą buvo pareikalauta 3 tūkst. Lt.