Šį sykį pakalbėkime apie fotografiją. Ne apie ją, kaip meno rūšį, - tai tebūnie menotyrininkų ir fotografijos teoretikų duona, bet apie fotografiją kaip kolekcionavimo bei investavimo opciją.

Esminis klausimas būtų toks: kodėl Lietuva, kuri garsėja savo fotografijos mokykla (taip, tai yra terminas, kuris pirmą sykį buvo paminėtas sovietinėje fotografotyroje, 7-ame XX a. dešimtmetyje, aptariant R. Augūno nuotraukas), kuri yra savito, išskirtinio, išsyk atpažįstamo braižo, negali pasigirti fotografijos kolekcionavimo tradicija? Kodėl mūsų fotomenininkų nuotraukas aktyviai perka užsienyje, bet ne Lietuvoje?

Leiskite paminėti kelis skaičius ir faktus apie užsienyje parduotas lietuvių autorių nuotraukas:

• Antanas Sutkus, "Ž.P.Sartras Lietuvoje" (1965) – parduota 2010 m. Vokietijos aukcione už 1700 EUR (plaktuko kaina, t.y. viršaus reikia pridėti 20 proc. aukciono namų komiso mokestį bei PVM); už 1100 EUR parduota 1972 m. nuotrauka "Pirmieji baikeriai, Klaipėda," na, o "Šaligatvis, Lazdynai" iškeliavo už 700 EUR (plaktuko kaina). Garsioji Sutkaus nuotrauka "Pionierius. Ignalina" parduota 2011 m. Londone už 2000 EUR, o "Maratonas Universiteto gatvėje" – už 2300 EUR (irgi plaktuko kaina).

• Virgilijaus Šontos dvi nuotraukos iš ciklo "Mokykla – mano namai" 2011 m. Paryžiuje buvo parduotos po 650 EUR, o "Skrydis", kuris, beje, yra pristatomas ir XXII Vilniaus aukcione (lot. Nr. 123, pradinė kaina 1200 Lt), iškeliavo už 1100 EUR.

• Trys Rimaldo Vikšraičio fotografijos iš ciklo "Pavargusio kaimo grimasos" aukcione Vienoje praėjusiais metais parduotos už 1800-2000 EUR. Už panašią kainą ir Art Vilnius‘2011 mugėje buvo nupirktos kelios Vikšraičio nuotraukos, bet vėlgi – ne lietuvių kolekcionierių.

• Aleksandro Macijausko "Išeinantys medžiai" dar 2002 m. buvo parduoti aukcione Italijoje už 850 EUR, o 2010 m. Londone Vaclovo Strauko 1972 m. "Futbolo komanda" – už 1400 EUR.

Na, čia gal verta trumpai paminėti kontekstą, kiek kainuoja pasaulinio masto fotografijos istoriją įtakoję meistrai. Henri Cartier-Bressono kainos vidutiniškai svyruoja nuo 3000 iki 8000 EUR, nors atskiri pardavimai šokteli iki 16000 EUR; panašiai kotiruojamas ir Ansel Adams, nors atskiros jo fotografijos šokteli iki 23000 EUR kainos; Robert Mapplethorpe tarsi būtų pigesnis – vid. 1000-5000 EUR, bet neįmanoma nepastebėti 2011 m. Bonhams aukcione parduotos jo "Calla Lilly" už 37500 EUR (plaktuko kaina), tiražas 4/10.

Pirmoji mintis, ieškant atsakymo į šį klausimą – gal esam kažkokie nesusipratėliai iš XIX-XX amžių sandūros, kuomet aktyviai virė diskusija "ar fotografija yra menas?"

Diskusija įdomi istoriniu ir menotyros požiūriu, taip pat netgi psichologijos, aplinkos suvokimo, mat atspindėjo, kaip vystėsi mentalinė kaita: fotografijai užgimus, jai buvo keliami tokie pat reikalavimai, kaip tapybai, iš jos buvo tikimasi analogiško tapybai tikrovės perteikimo būdo.

Reikėjo laiko, kad būtų suvokta, jog fotografija iš principo kitaip fiksuoja (ar kitaip perteikia) tikrovę, kad jai neturi būti keliami tapybiniai kompozicijos, šviesotamsos ir kt. reikalavimai. Reikėjo laiko, kad fotografija išgrynintų savo specifinę meninę kalbą, raišką, semantinį kodą.

Tačiau visi šie uždaviniai, įžengus į XX a., jau buvo išspręsti ir fotografija mėgaujasi didžiuliu populiarumu meno mylėtojų tarpe: ji turi ne tik suprantančių žiūrovų, bet ir kolekcionierių, o fotomenininkų kūriniai yra kolekcionuojami garsiausių pasaulio muziejų bei už svaiginančias sumas perkami ir parduodami aukcionuose.

Taigi, negi lietuviai yra užstrigę XX a. pradžios diskusijos, ar fotografija yra menas (vertas tapybos), etape? Jei taip, belieka padiskutuoti, ar televizija išstums teatrą. Bet gal neverta.